.jpg)
Ingrida Staneikienė – labai darbšti ir spalvinga moteris. Ji ne tik kasdieną vyksta į darbą, su vyru Giedriumi augina du sūnus (18 m. Dominyką ir 16 m. Džiugą), bet turi ir ne vieną pomėgį, dėl kurių gali net naktimis nemiegoti. Buvo labai malonu su Ingrida kalbėtis, tad, viliuosi, jums taip pat bus malonu susipažinti su šia išradinga moterim iš Kauno.
Ingrida, gal gali papasakoti apie savo pomėgius, kuriems skiri laisvą laiką?
Kai noriu greitai pailsėti, dažnai imuosi virvelių ir vašelio – neriu rankines, dėželes ar kilimėlius. Dar man labai patinka tvarkytis namuose, bet turbūt labiausiai patinka gaminti maistą.
Darbe daugiausia laiko praleidžiu su skaičiais – kūrybos čia tikrai nedaug: viso labo teisingai sudėlioti dešimt skaičių, todėl manau, kad maisto gamyba man leidžia visiškai pakeisti savo veiklą. Man tai yra tiek atsipalaidavimo būdas, tiek kūryba – ne tik skonio, bet ir estetikos prasme, nes svarbus ne tik skonis, bet ir patiekiamo gardėsio vaizdas.
Ką gaminti patinka labiausiai?
Gaminu viską – patinka eksperimentuoti, išmėginti ką nors nauja... Bet labiausiai patinka gaminti desertus: kepti pyragus, keksiukus, daryti įvairius putėsius, suflė, saldainius ar desertus indeliuose.
Gaminti išmokai iš mamos?
Nė nežinau... Taip, mūsų mama skaniai gamina, ir namuose valgydavome namuose ruoštą maistą, bet mama nėra taip pamišusi dėl maisto gaminimo kaip aš (juokiasi). Aš, jei turiu kokią mintį, kartais galiu net naktimis nemiegoti…
O gaminti pradėjau dar būdama paauglė, besimokydama mokykloje – norėjau vis ką nors naujo išmėginti... Kartais net sėdėdama mokykloje per paskutiniąsias pamokas aš mintimis jau iškeliaudavau ir mąstydavau: ką čia dar pagaminus? Prieš 25–30 metų dar neturėjome interneto, nebuvo ir tiek receptų žurnalų ar knygų, tad kartais pasiūlymų prašydavau ir draugų. Džiaugiuosi, kad mama nedraudė ir leido eksperimentuoti, nebijojo, kad ką sugadinsiu ar išterliosiu...
Ką dažniausiai gamini? Iš kur semiesi idėjų?
Labai įvairiai. Neseniai su draugėmis viešėjome Vilniuje. Viena draugė buvo skaičiusi, kad Vilniuje olandų šeima atidarė savo kavinukę, kur kepa olandiškus vaflius.
Deja, tąkart mums tos kavinukės rasti nepavyko... na, bet grįžusi namo pagalvojau: nejaugi aš negaliu išsikepti olandiškų vafliukų? Panaršiau internete, susiradau receptą ir, žinoma, išbandžiau. Jie man puikiai gavosi. Dar sugalvojau juos ant pagaliukų padaryti...
Na, o jei važiuojame su šeima kur pas draugus, tai jau ir sūnūs nesutinka, kad ką nors iš parduotuvės pirktume... Kartais jie pasiūlo, ką pagaminti, o kartais ir padeda ar patys ką paruošia... Jie vis paklausia: ar valgyti namie gerą maistą yra blogai? Džiaugiuosi, kad neįniko į kokius bulvių traškučius ar parduotuvėje pirktus pusfabrikačius...
Neseniai sūnus atrado puikų ledų receptą...
Tai maistą gaminti mėgsta ir tavo sūnūs?
Taip. Neseniai su kolegomis buvau išvykusi į užsienį, o grįžusi namo radau sūnaus iškeptą dar garuojantį obuolių pyragą. Tik įsivaizduokite, kaip tai pamalonina mamos širdį...
Sūnūs gamina ir mėsos patiekalus, ir saldžius desertus. Duodamų arbatpinigių nepakanka, kad galėtų kavinėse pietauti, tad kartais ir atėjus draugams tiesiog ką nors patys pasigamina.
Ingrida, esu girdėjusi, kad tu savo gaminiais esi nustebinusi ir pradžiuginusi ne vieną draugę...
Žinote, prieš kurį laiką atėjo mintis: man gaminti patinka, ir tai, ką gaminu, man gaunasi, tad gal galiu tuo pradžiuginti ir draugus? Juk maistas taip pat gali būti puiki, nors gal ir kiek neįprasta dovana! Bet kaip smagu, pavyzdžiui, sekmadienį, grįžtant iš bažnyčios draugams padovanoti kokių pyragėlių ar net ir naminės mišrainės stiklainėliuose... Juk tai šeimai jau nereikės stovėti prie puodų, jie galės kiek atsipūsti ar skirti daugiau laiko vaikams…
Sūnūs mokosi vyresnėse klasėse, tad jau kelerius metus prieš Mokytojo dieną kepame mokytojams kokius nors skanėstus. Atrodo, paprastas sausainis – gėlė ant pagaliuko, bet, girdėjau, kad mokytojus tai labai nustebina... Šįmet visai pamiršau artėjančią šventę, tad, kai sūnus vakare priminė, pasiūliau tiesiog nuvažiuoti į konditerijos parduotuvę ir ką nors nupirkti, o mes gražiai įpakuosime. Sūnus nesutiko, tad ėmėme patys kepti burokėlių keksus. Vienas mokytojas paragavęs to kekso paskui kelias dienas mano sūnaus ieškojo ir recepto prašė (juokiasi). Nepaprastai gera ir malonu pradžiuginti kitus.
Viena moteris pasakojo, kad nepaprastai nustebinai ją, pakvietusi pusdieniui į Birštoną. Sakė, kad susitikote kelios draugės, nuvykote į Birštoną, pasivaikščiojote, o tada iš mašinos išsitraukei patiesaliuką, staltiesę ir suruošei tikrą puotą... Būtų užtekę ir kavos iš termoso, bet tu mašinoje turėjai pasiruošusi ir dujų balionėlį, tad kavą tiesiog ten ir išsivirėte, o gėrėte ją ne iš vienkartinių puodelių, kas gamtoje būtų labai įprasta, bet iš gražių porcelianinių puodelių...
Man patinka kokybė, mėgstu nustebinti. Be to, jei galima pasidaryti šventę, kodėl gi jos nepasidarius? Ne vieną kartą įsitikinau – kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Aišku, darau tai ne dėl to, bet tai mane tiesiog „atsiveja“... ir su didžiuliu kaupu. O mano draugės – pačios geriausios. Mielas skaitytojau, prašyk Dievo draugų, ir tu nepatikėsite, ką Jis gali…
Gal pasidalysi keliais receptais?
Mielai.
Rimti ledai mamoms, tėčiams, seneliams
250 g braškių (gali būti ir kitos uogos, pvz., mėlynės, avietės, šilauogės),
50 g cukraus
saujelė mėtų lapelių
šviežias agurkėlis
Braškes sutriname su cukrumi – galima trintuvu, kokteiline ar tiesiog šakute. Vėliau į tą masę įdedame mėtų ir dar patriname, bet kad liktų šiokie tokie mėtų gabaliukai. Viskas!
Į formelių ledams dugną metame kelis gabaliukus nesmulkiai supjaustyto agurkėlio, ant jo liejame braškių masę ir dedame į šaldymo kamerą sustingti. Jei neturite formelių ledams, galima naudoti vienkartines stiklinaites – tik tuomet, pradėjus stingti, įbeskite į masę medinį pagaliuką. Arba masę galima šaldyti mažuose dubenėliuose. Skanaus!
Ledai vaikams – gerokai saldesni ir kaloringesni
800 g braškių (gali būti ir šaldytos)
450 g plakamosios grietinėlės
1 indelis sutirštinto kondensuoto pieno su cukrumi
1 didelis bananas (jo reikia būtinai – suteikia plombyro ledų skonį bei konsistenciją).
Braškes triname su bananu. Atskirai išplakame grietinėlę ir sumaišome su kondensuotu pienu. Į šį mišinį pilame braškių–banano masę, gerai išmaišome ir pilstome į ledų formeles, dubenėlius ar kt. Paįvairinimui ant viršaus galite užberti Jūsų mėgstamų stambiai sulaužytų sausainių, rūgščių uogų, šokolado gabaliukų.
Gardus sluoksniuotas desertas indeliuose
250–300 gr. talpos indelių (gali būti stiklainėliai nuo vaikiškos tyrelės, pašteto ar kt.)
500 gr. maskarponės sūrio
750 gr. graikiško jogurto „Aistė“
kelių šaukštų cukraus pudros
griliažinių saldainių
sviestinių ar kitokių sausainių
rūgščių uogų
Į indelio dugną beriame stambiai sulaužytų Jūsų mėgstamiausių sausainių (gali būti sviestiniai, biskvitiniai ir kt.). Dubenyje šluotele ar šakute maišome maskarponės sūrį, graikišką jogurtą ir cukraus pudrą, kol ši ištirps. Cukraus pudros dėkite savo nuožiūra: jei mėgstate saldžiai – daugiau, jei ne – mažiau. Jokiu būdu neplakite su mikseriu, nes plakant mikseriu maskarponės sūris suskystės ir nepavyks pagaminti desertuko.
Gerai išmaišytą masę dedame ant sulaužytų sausainėlių. Ant viršaus žeriame stambiai supjaustytus griliažinius saldainius bei saujelę rūgščių uogų. Desertuką bent valandai dedame į šaldytuvą, kad masė susigulėtų.
Aš šį desertą gaminu iškyloms gamtoje ar vaišėms pas draugus sode, nes sudėjus į užsukamus indelius, lengva transportuoti, o gamtoje labai smagu vaišintis kiekvienam iš atskiro indelio. Ruošiant vaišes namuose galima šį desertą gaminti į stiklines, taures ar dubenėlius. Iš viso gaunasi apie 10 vnt.
Šokolado ir burokėlių pyragas arba keksiukai 
85 gr. (arba visa plytelė) juodojo šokolado
200–300 gr. cukraus
300 gr. virtų burokėlių
240 ml aliejaus (beskonio)
30 gr. kakavos miltelių
1,5 šaukštelio kepimo miltelių
pieniško šokolado arba glajaus viršui aplieti.
Įsijungiame orkaitę ir, kol ji kaista iki 175 laipsnių, pasigaminame tešlą. Šokolado plytelę ištirpiname ant garų arba mikrobangėje. Kitame dubenyje 5 min. plakame kiaušinius, cukrų, vanilinį cukrų, aliejų. Sudedame trintuvu sutrintus burokus (burokus reikia sutrinti iki tyrelės. Tarkuoti, pjaustyti – netinka, nes iškepus labai jausis jų skonis) bei ištirpintą šokoladą ir perplakame.
Tada sudedame mišinį iš miltų, druskos, kakavos, kepimo miltelių, ir gerai viską išplakame. Kepimo formą, jei kepame pyragą, ištepame riebalais ir šiek tiek pabarstome miltais. Forma šiam produktų kiekiui neturėtų būti didesnė nei 24 cm skersmens (nors ji gali būti kvadratinė, apvali ir pan.).
Po 30 min. kepimo mediniu pagaliuku patikriname: jei tešla dar limpa prie pagaliuko, kepame dar 10 min. Kepimo laikas priklauso nuo formos dydžio: jei forma mažesnė, bet aukšta – keps ilgiau, jei didesnė – pyragas bus plonesnis ir iškeps greičiau. Labai svarbu neperkepti, nes pyragas gausis sausas.
Jei kepsite keksiukus – kepimo laikas apie 20 min.: formelės mažos, tad ir iškepa greičiau.
Jei tai pyragas, dar šiltą galima aplieti glajumi arba tirpintu šokoladu. Aš labai mėgstu Dr. Otker šokoladinį glajų – sustingsta tobulai, nėra per saldus. Jis būna 4 rūšių – geriausiai tinka juodojo šokolado arba juodo ir balto šokolado glajus. Pakelį su šiuo glajumi pakaitiname karštame vandenyje ir kai masė viduje tampa skysta, nukirpę kamputį greitai, nes jis labai greitai stingsta, apliejame. Jei nespėjate, vėl dedate į karšta vandenį ir, kai glajus tampa skystas, pilate ant pyrago.
Kažkuo aplieti būtina – glaistas tarsi užrakina drėgmę viduje, tad ir atvėsęs pyragas nėra sausas.
Jei kepsite keksiukus, tada reikia kremo. Mano naujas atradimas – 300 gr. plakamosios grietinėlės, 200 gr. juodojo šokolado. Iš vakaro grietinėlėje ištirpiname šokoladą, tik jokiu būdu neužverdame, padedame kambario temperatūroje atvėsti, po to dedame bent 6 valandom į šaldytuvą. Jei po 6 valandų masė per kieta plakti, atsargiai pašildome – tik neperkaitinkite! – ir plakame iki tobulos konsistencijos. Esu bandžiusi su įvairiu šokoladu ir grietinėle, bet, mano manymu, geriausias derinys – Dvaro grietinėlė ir juodasis Karūnos šokoladas.
Pasidarius kremą, pasitelkite fantaziją ir dekoruokime keksiukus. Po to dar galima keksiukus apibarstyti įvairiais pabarstukais: cukatomis, kepintais riešutais ar kt.
Žinoma, kremas gali būti ir visiškai kitoks – toks, koks jums patinka, tik jei gaminsite jį baltą, pvz., su maskarpone, jį dėti ant keksiukų reikėtų tik visiškai prieš valgant, nes kremas ištraukia iš keksiukų burokų spalvą ir nusidažo rausvai.
Labai dėkojame tau už atvirumą ir receptus. Skanaus, brangieji!
Kalbino Žaneta Lazauskaitė
