Aida Maksvytytė – profesionali šokėja, šokių mokytoja, choreografė. Nuo vaikystės ją lydėjo pramoginiai šokiai, vėliau baletas, šiuolaikiniai šokiai, o įtikėjus Kristų gimė noras šokti Jam – taip jos gyvenime atsirado sakraliniai šokiai.
Sakralinis šokis – naujas žanras mūsų kultūroje, tad įdomu sužinoti, kaip jis skynėsi kelią Aidos gyvenime ir net Lietuvoje.
Aida, šokis – tai tavo gyvenimo būdas. Kaip jis atsirado tavo gyvenime?
Šokti pradėjau būdama 5-erių.
Tėvai mane nuvedė į šokių kolektyvą tik dėl laikysenos. Kadangi su tėčiu buvome labai geri draugai ir dažnai drauge eidavome pasivaikščioti, o jis vaikščiojo dideliais žingsniais, tai ir aš pradėjau taip vaikščioti. Tėvai susirūpino, kad tai visiškai ne mergaitiškas žingsnis (šypsosi). Mane nuvedė į pramoginių šokių studiją „Verpetas“ (vadovai Stasė Bilevičienė ir Juozas Pratkelis, mano pirmieji šokių mokytojai), – taip ten ir likau. Tuo metu gyvenome Anykščiuose, bet kai man buvo 16 m., persikėlėme į Vilnių, nes tėtį, kaip chirurgą, pakvietė dirbti įkuriant Antakalnio polikliniką. Sportiniai šokiai tapo mano gyvenimo dalimi. Vis dėlto nuo pat vaikystės man buvo svetima konkurencija, todėl vėliau pasukau kita kryptimi – norėjau kurti šokio teatrą, kalbėti žmonėms per šokį, o ne konkuruoti, dalyvaujant įvairiuose konkursuose, varžybose.
Skaitydama apie tavo įkurtą šokio studiją „Džiaugsmas“ nustebau, kad tavo gyvenime buvo daug pasiekimų, laimėjimų šokio srityje. Gal galėtum apie tai daugiau papasakoti?
Išties Anykščių pramoginių šokių studijoje mes su partneriu, dar būdami labai jauni, surinkome taškus į A klasę (tai labai aukšta klasė). Mus vadino „Mažosiomis žvaigždutėmis“. Teko dalyvauti daugelyje varžybų Lietuvoje ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, gaudavome daug apdovanojimų, dažnai užimdavome prizines vietas.
Kai persikėlėme į Vilnių, pradėjau šokti pramoginius šokius sportinių šokių klube „Ratuto“, pas trenerius Virginijų ir Aušrą Visockus. Gavau naują partnerį, su kuriuo taip pat pasiekėme A klasę. Nors sportinio šokio karjera buvo išties sėkminga (dalyvavome konkursuose Lietuvoje, TSRS, Vokietijoje, Lenkijoje), tačiau tuo pačiu metu atradau ir baletą. Mums vykdavo baleto trenažai, šiuolaikinio šokio, aerobikos pamokos. Pamenu, kaip legendinė balerina (dabar jau šviesaus atminimo) Aliodija Ruzgaitė Palangoje pramoginių šokių seminare mums vedė baleto pamokas, o aš tiesiog gėriau viską, ko ji mokė. Tada man buvo 9 m. Ji pakvietė mane į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Tuo metu dar gyvenome Anykščiuose, tad tėvai pasakė, kad tokio mažo vaiko neatiduos gyventi sostinės bendrabutyje. Bet tėtis iki šiolei sako: „Gal visgi reikėjo tuomet leisti tau išvykti, nes tu vis tiek pasukai į baletą...“
Nors tęsiau karjerą šokdama pramoginius šokius, paraleliai šokau ir baletą. Vėliau, jau gyvendama Vilniuje, pasirinkau studijuoti šokį. Tėvai buvo prieš, nes abu buvo gydytojai ir ragino studijuoti mediciną, bet aš troškau eiti savo keliu.
Tavo gyvenimo aistra – šokis lydi tave iki šiandienos. Tame kelyje įtikėjai Kristų, atradai naują šokio prasmę. Papasakok apie šį laikotarpį – Kristaus atradimą ir naują, netikėtą pašaukimą kurti sakralinius šokius.
Kai apsisprendžiau studijuoti šokį, galiausiai tėvams teko susitaikyti su mano pasirinkimu – matė, kad neperkalbės. Tėtis dar vylėsi, kad gal dar neįstosiu bet - įstojau į Lietuvos muzikos akademiją, Klaipėdos filialą, teatrinio meno fakultetą. Pasirinkau pramoginio šokio specialybę, kurios pagrindiniai dėstytojai buvo Romualdas ir Skaistutė Idzelevičiai.
Besimokydama antrame kurse išgyvenau jaunystės krizę – nelaimingą meilę. Svajojau su mylimu partneriu šokti ir dirbti ateityje, tačiau, kai, būnant 21-erių, dužo mano meilė, reikėjo atrasti vidinių jėgų pakilti ir gyventi toliau. Pradėjau ieškoti atramos, mąsčiau, kas laukia po mirties, – kilo egzistenciniai klausimai. Apsilankydavau katalikų bažnyčioje Klaipėdoje, ieškodama pagalbos norėjau pasikalbėti su kunigu, – tuo metu naktimis verkdavau ir šaukdavausi Dievo.
Vieną dieną 1991 m. autobuse sutikau moterį, kuri dalijo lankstinukus apie Dievą. Tačiau man tokie žmonės buvo sektantai... Bet lankstinuką paėmė mano draugė. Kai vėliau naktį prieš šokio egzaminą skaičiau tą lankstinuką, supratau, kad man reikia Jėzaus. Po maldos mane pripildė antgamtinė ramybė – aš įtikėjau. Mano gyvenimas radikaliai pasikeitė. Pradėjau lankyti evangelinę bažnyčią Klaipėdoje „Meilės žodis“. Vienas kurso draugas tuomet šmaikštaudavo: „Buvai normali mergina, o dabar įtikėjai ir tavo lūpose tik „Jėzus“, „Jėzus“...“ Jis mane vadindavo „Aleliuja“.
Vėliau susipažinau su pastoriumi Donatu. Kartą pastorius manęs ir mano draugės paklausė, kokia mūsų specialybė. Kai atsakiau, kad mes choreografės, jis pakvietė į chorą (šypsosi). „Ne, – sakau, – tai ne dainavimas, o šokis.“ Tuomet jis ir sako: „Tai šokite Dievui!“ Būtent šie žodžiai ir įkvėpė mane kurti šokius Dievui. Taip, šiam pastoriui paraginus, prasidėjo mano šokių kelionė, kuri tęsiasi iki dabar. Vėliau susipažinau su kitais tikinčiais šokėjais, nors jų tuo metu Lietuvoje buvo vos keli. Iš kurso įtikėjusios buvome mes trys merginos, tad ir pradėjome visos šokti Dievui.
Mano įtikėjimas atsispindėjo ir kūryboje – vienam iš šokio kompozicijos egzaminų buvau pasirinkusi kurti tango kompoziciją, tačiau nusprendžiau paruošti „Atsivertimo valsą“ – apie besiblaškančią ir Dievo besišaukiančią mergaitę, tamsos apakintų šokėjų apsuptyje. Pati montavau muziką, kūriau siužetą, pasikviečiau šokti jaunimą iš bažnyčios, visai nešokusius anksčiau žmones. Siužetas buvo gal ir banalokas, bet iš širdies... Šokis baigėsi tuo, kad visi šokėjai šlovina Dievą, šokdami valsą. Po egzamino dėstytojas R. Idzelevičius pasakė: „Širdies labai daug, bet technikos mažai...“ Toks buvo pirmasis bandymas sukurti šokį, judesių kalba pasakojantį apie Dievą (šypsosi). Mano draugė diplominiam darbui paruošė koncertą „Gyrius Viešpačiui“ su šokiais, pantomima ir psalmėmis. Man buvo malonu kartu bendradarbiauti.
Vėliau dalyvavau Jūrmaloje rengiamuose šlovinimo šokio seminaruose, ten pamačiau ir baleto, ir šiuolaikinio, modernaus, šokio šokėjus, šlovinančius Dievą. Modernus šokis įkūnija laisvę, kūrybą, o tai persipynė su mano įtikėjimu ir laisve Dieve.
Kaip pakrypo tavo gyvenimas, baigus studijas?
Baigusi studijas išvykau dvejiems metams į didelę įtaką mano gyvenime padariusias misijas su teatru „Covenant Players“. Tai ekumeninis tarptautinis teatras, vienijantis žmones tarnystei iš skirtingų pasaulio šalių ir net skirtingų žemynų. Mes vaidindavome įvairių šalių mokyklose, koledžuose, licėjuose, bažnyčiose, kalėjimuose, senelių namuose. Šį teatrą 1963 m. įkūrė šviesios atminties buvęs Holivudo režisierius Charlesas M. Tanneris. Palikęs darbą Holivude, jis nusprendė tarnauti Dievui. Sukūrė per 3 000 spektaklių. Neįtikėtina, bet per pirmąją misiją išmokau apie 20 vaidmenų anglų ir prancūzų kalbomis. Man tai buvo unikali patirtis, tikros krikščioniško gyvenimo pamokos. Vienas iš šio teatro tikslų – atrasti žmogų ten, kur jis yra, ir jam patarnauti tuo, ko tam žmogui reikia: jei reikia, išplauti grindis, išklausyti, kad ir per visą naktį, nors galbūt ryte teks 6 val. keltis ir vykti į 5-ių valandų kelionę, kur po to dar vaidinsi.
Tarnystės pradžioje man neleido šokti, nes tai ne šokių, o dramos teatras, bet vėliau leisdavo patarnauti šokiu vienuose ar kituose namuose žmonėms, pas kuriuos apsistodavome nakvynei – teko šokti ir koridoriuose, ir svetainėse (šypsosi). Prancūzijoje žmonės sakydavo: „Nors tau sunku kalbėti prancūziškai, bet kai tu šoki – mes taip gerai susikalbame, tu tiek daug mums pasakai...“ Būnant misijoje Prancūzijoje, dažnai lankydavomės pensionatuose. Gimė troškimas per šokį seniems žmonėms kalbėti apie Jėzų: senas suvargęs žmogus šaukiasi Jėzaus, kuris prikelia jį naujam gyvenimui. Vėliau, bešokant vienai moteriai, kurios namuose buvome apsistoję, ji išgyveno Dievo prisilietimą. „Tau šokant aš priėmiau žinią iš Dievo“, – pasakė ji ir ėmė ieškoti kažkokios knygos. Tai buvo Mireille Negre knyga „Je danserai pour toi“ („Aš šoksiu Tau“). Šią knygą parsivežiau į Lietuvą ir džiaugiuosi, kad po 9 metų „Katalikų pasaulio“ leidykla ją išleido lietuvių kalba. Labai įkvepianti ir liečianti šios balerinos gyvenimo istorija: vaikystėje patyrusi kojos traumą ir netekusi dviejų pirštų, vėliau tapo profesionale ir prima balerina Grand Opera de Paris, o šokio prasmę atrado tik išgyvenusi susitikimą su Kristumi. Per tą knygą Dievas mane labai drąsino – balerina Mireile Negre rašo: „Visur, kur jaučiama kančia, skausmas, vienatvė, trokštu padovanoti stiklinę savojo vandens [...]. Aš rizikuoju, visur šaukdama: „Dievas jus myli. Jis neleis jums prapulti. Tegaliu jums padovanoti šokį – tai mano rankų, kojų, pėdų darbas Dievui, taigi ir jums, kad atsivertų jūsų akys ir ausys.“ Man artimos jos mintys, juk mano šokis – tai mano stiklinė vandens, kurią noriu atnešti, kad sielos atsigertų ir išgirstų, jog Dievas jas myli. Per meną Dievas gali atverti savo meilę. Menas pasiekia ten, kur neprieina niekas kitas.
Per misijas su teatru „Covenant Players“ Dievas išgrynino mano pašaukimą šokti Jam. Vis labiau troškau šokti, pati kurti šokius, scenarijus, eiles. Gimė keli šokiai: „Liudijimas“, „Tėvo širdis“, arba „Sūnaus palaidūno istorija“, šokiai be muzikos, išreiškiantys žodžius ir įkūnijantys kai kuriuos veikėjus iš mano atliekamų vaidmenų Charleso M. Tannerio spektakliuose.
Kai 1997 m. grįžau po misijų, lankiau Vilniaus „Tikėjimo žodžio“ bažnyčią, kur kurdavau sakralinius šokius ir dirbau choreografijos mokytoja Krikščionių mokykloje. Norėjau tarnauti kokybiškai, tobulinti šokio techniką, mokytis. Iš Dievo malonės susipažinau su buvusia baleto soliste, balerina ir nuostabia asmenybe Valentina Tarasova, kuri mokė mane baleto net 12 metų.
Vis dėlto tarnauti Dievui šokiu nėra lengva – jaučiuosi vieniša. Kai priėmiau šį pašaukimą, atsisakiau daugelio dalykų, teko pačiai ieškotis gerų mokytojų, tobulėti, kad galėčiau bažnyčioje patarnauti kokybiškai. Tačiau visada jausdavau Dievo palaikymą. Pamenu, kaip su Artūru Chalikovu 1997 m. ruošėme 102 psalmę Naujųjų metų koncertui. Repetuodama patirdavau Dievo prisilietimą, verkdavau – jausdavau gilų, išgydantį prisilietimą per judesį. Norėjosi tai perduoti ir kitiems.
Esi pastačiusi ne vieną šokį, spektaklį. Pradžioje įkūrei šokių grupę „Džiaugsmas“ suaugusiems, paaugliams ir vaikams – su vaikais pelnėte nemažai apdovanojimų, o vėliau, 2007 m., įkūrei šokių studiją. Koks buvo šis dešimtmetis?
Noras kurti spektaklius gimė dar vaikystėje. Vos įstojusi studijuoti, troškau statyti šokio spektaklius. Dar vaikystėje su draugėmis persirengusios namuose vaidindavome – aš mėgdavau režisuoti tuos minispektakliukus. O pradėjusi dirbti, ėmiau kurti šokius tiek suaugusiems, tiek vaikams. Vėliau Vilniaus bažnyčioje „Tikėjimo žodis“ gimė suaugusiųjų grupė – patarnaudavome šokiu per įvairius bažnyčios renginius. Vaikams ėmiau kurti, kai 1997 m. pradėjau dirbti šokių mokytoja Vilniaus krikščionių mokykloje. Brangu tai, kad šioje mokykloje jau 21 metus galiu kalbėti vaikams apie šokį Dievui: net ir mokydama paprastų valso žingsnelių, mokau vaikus atrasti dar ir kitokią prasmę – valsu šlovinti Dievą.
Taip, su vaikais dalyvavome ne viename konkurse, jų šokiai patekdavo į respublikinių festivalių-konkursų finalus, užėmė prizines vietas. Per tuos metus sukūriau ne vieną šokį vaikams ir paaugliams: „Jonvabaliai – nešantys šviesą naktyje“, „Kirmėlytė“, „Lašeliai“, „Rytmečio malda“, „Džiaugsmas“, „Judesių daina“, „Peliukas“, „Pupa“, „Laikrodukas“, „Garvežys“, „Virsmas“, „Svajonė“, „Linksmų driežiukų džaivas“, „Ramunių kamuoliai“, „Baltos varnos“ ir kt. Taip pat sukurtas ne vienas šokis suaugusiems, pelnęs festivaliuose ir originaliausios, ir geriausios šokio kompozicijos apdovanojimų. Gimė dailės ir šokio spektaklis „Kelionė“, bendradarbiaujant su skulptoriumi ir dailininku Jonu Grunda, su kuriuo teko dalyvauti Lietuvos ir įvairių šalių šokių festivaliuose. Kartu vedėme šokio seminarą menų konferencijoje Austrijoje.
Sukurtų šokių krypčių ir stilių yra daug. Po truputį šokių grupė „Džiaugsmas“ išaugo į studiją. Šiuo metu joje yra 6 skirtingo amžiaus šokių grupės (šokėjai nuo 4 m. iki 50 m.). Mokau pramoginių šokių, modernaus, klasikinio, liturginio šokio. Pagrindinė mano specialybė – pramoginio šokio pedagogė. Modernus, šiuolaikinis šokis, baletas ir sakralinis šokis – tai, kuo labai domėjausi ir daug metų lankiau daugybę pamokų, seminarų.
Šokių studija „Džiaugsmas“ – tai išsipildžiusi mano svajonė. Apie 1995 m., kai dar niekas nekalbėjo apie šokio terapiją, su drauge kurdamos šokį išgyvenome terapinę šokio galią. Ta diena buvo sunki, abi buvome pavargusios, liūdnos, bet privalėjome repetuoti. Sutikau pravesti repeticiją, o šokome pagal dainininko Carmen dainą „Joy“ („Džiaugsmas“).
Įdomu, kad po repeticijos abi buvome pilnos džiaugsmo – nuovargis, liūdesys, sunkumas pasitraukė. Tada ir gimė svajonė įkurti šokių studiją „Džiaugsmas“, kaip vienoje psalmėje parašyta: „Tu pavertei mano liūdesį džiaugsmu“ (kt. vertime „šokiu“).
Per šiuos metus sukūrei daugybę šokių, spektaklių, rengei seminarus šokio tema. Ar nekilo mintis kada nors išleisti knygą, kurioje būtų sukaupta tavo patirtis, nauji atradimai – kalbu apie sakralinį šokį?
Nuo pat įtikėjimo pradžios 1992 m. teko daug šokti sakralų šokį protestantiškose, evangelinėse bažnyčiose, patirti laisvą šokio improvizaciją šokant su vėliavomis, judesiais išreiškiant širdies maldą ar užtarimo maldą. Vėliau, 2008 m., Dievas atvėrė duris patarnauti šokiu katalikiškose bendruomenėse – seserys eucharistietės pakvietė padėti vesti atgaivos savaitgalį su judesių malda. Tuomet susipažinau su kunigo, buvusio baleto šokėjo, Roberto Ver Ecke‘ės sukurtais sakraliniais šokiais – naujai išgyvenau, kaip per paprastą judesį Dievas giliai sujaudina dvasią. Tada ir mano širdy gimė šokis pagal giesmę „Dievo Avinėlis“. Jį ne kartą teko šokti šv. Jonų ir Šv. Kazimiero bažnyčiose per Velyknakčio liturgiją. Po pamaldų žmonės liudijo, kaip prakalbo judesiai, šokis sujaudino iki ašarų. O tai labai brangu. Susipažinus su kunigais, kurie pamatė many šokio Dievui dovaną, jų pakviestai teko patarnauti net mišiose, liturgijoje, krikščioniškose stovyklose.
Neseniai susipažinau su Gyvenimo ir tikėjimo instituto vadove Vilhelmina Raubaite, dalyvavau jos vedamame sakralaus šokio seminare „Talita kum – šok!“ pagal praktinę sakralinių šokių knygą, parengtą Filipinų kunigo Rudi‘io Pohlo SVD ir ses. Marios Illich SSPS. Vėliau Vilhelmina pasiūlė man parengti šokio pagal lietuviškas giesmes seminarą. Ji nustebo išgirdusi, kad ne vieną tokį šokį pagal lietuviškas giesmes esu sukūrusi pati, tokius šokius kūrė ir mano draugė. Aprašiau tuos šokius ir paruošiau dalinamąją medžiagą, kurią galima naudoti, tarkim, mokykloje per pamokas, pvz., maldą „Tėve mūsų“. Krikščionių gimnazijoje šia malda, darydami paprastus šokio judesius rankomis, pradedame šokio pamoką.
Kai paruošiau tokią metodinę medžiagą (13-os šokių aprašymus), supratau, kad atėjo laikas dalintis savo patirtimi su kitais. Per įvairius seminarus, vasaros stovyklas, šeimų stovyklas pristatau ir vedu liturginio šokio užsiėmimus. Žmonės pradėjo prašyti įrašyti šokių vaizdo įrašų, kad jie galėtų šokti ir namie. Džiugu, kad daliniesi per 20 metų sukaupta patirtimi. Neseniai pasirodė ir tavo pirmoji knygelė vaikams „Ko verkė pienė“. Kaip ji atsirado?
Vilniaus krikščionių gimnazijoje gyvuoja puiki tradicija – kiekvieną rugsėjo 1-ąją mokytojai stato spektakliuką vaikams ir tėveliams. Kai 1997 m. pradėjau dirbti šioje mokykloje, sukūrėme „Zuikį puikį“, o kitais metais buvo išsakyta mintis, kad mokiniai nesaugo vadovėlių, tad būtų gerai juos įkvėpti elgtis kitaip. Aš pasišoviau parašyti scenarijų – taip gimė pjesė „Vadovėliai“. Vėliau gimė spektaklis „Ko verkė pienė“, o dar kitais metais atostogaudama pajūry parašiau „Kelionę į Seitnimši karalystę“ ir kt. „Erelis“ gimė besimeldžiant, vėliau jis tapo šokio spektakliu; o „Ąžuolą Mečislovą“ ir „Balionus“ rašiau laikraščio „Ganytojas“ vaikų skyreliui.
Išleisti knygutę paragino draugė. Ji dirba pradinių klasių mokytoja ir vis ieško pjesių, kad pagal jas sukurtų spektaklį, todėl nuolat prašydavo mano pjesių. Taip mano scenarijai pradėjo „keliauti“. Daugiausiai turbūt nukeliavo „Ko verkė pienė“. Draugė sakydavo: „Išleisk savo pjesių knygutę – aš pirma ją nusipirksiu.“ Tokio pobūdžio literatūros, ypač pradinukams, trūksta. Žinoma, yra daug pasakų, bet, jei nori suvaidinti, reikia rašyti scenarijų. Be to, anot draugės, visos šios pjesės prasmingos, su gilia mintimi. Galiausiai supratau, kad tiesiog atėjo laikas – jei dabar neišleisiu, turbūt niekada to nebepadarysiu...
Minėjai, kad kurdama sakralinį šokį jauteisi vieniša. Vis dėlto, atsigręžus atgal, matyti daug iš meilės Viešpačiui nuveiktų darbų: sukurta nemažai šokių, įkurta šokių studija, savo lėšomis išleista knygutė. Smalsu, kas laukia toliau?
Niekada nesijaučiau nei stipri choreografė, nei rašytoja, bet tikiu, kad yra bent keli žmonės, kuriems tokios mano knygutės reikia. Nelengva patikėti ir tuo, kad aš ir mano šokis yra reikalingi, nors man jau 47 m., esu patyrusi kojos traumą, tiesiog kojas „sušokusi“... Tikėti, kad aš vis dar reikalinga, – iššūkis. Bėgant metams, sunku priimti ribas: kad nebegaliu daryti to, ką anksčiau galėdavau. Bet viena draugė, pasidalinusi mintimis apie žmogų su negalia, mane sustiprino: „Nėra taip, kad tu negali, tiesiog tu gali KITAIP. Atrask, kaip kitaip tu dabar gali.“
Neseniai su liturginio šokio grupe ruošėme koncertą „Ateisiu judesio malda“, per kurį maldą „Tėve, mūsų“ nusprendėme atlikti skirtingai – vieni atsistoję, kiti klūpėdami, o aš nusprendžiau pabandyti atsigulusi. Kaip sunku buvo atsigulus melstis! Tuomet susimąsčiau, ką patiria paralyžiuotas žmogus: jis guli, bet galbūt gali judinti rankas, giedoti – ką nors daryti... kitaip.
Mūsų visuomenėje vyrauja jaunystės kultas – turi būti gražus, jaunas, stiprus. Tad noriu atrasti savo tapatybę ir vertę Dieve. Suvokiu, kad senstu, esu ribota, išgyvenu vidurio amžiaus krizę, bet, tikiu, kad vis tiek esu reikalinga ir brangi Dievui. Širdimi tikiu, kad Dievas mane sukūrė būtent tokią, ir tokia Jam esu reikalinga. Visa, kas vyksta, ne veltui, – tai kažkam reikalinga.
Ir gyvenimas tęsiasi...
Taip! Gyvenimas tęsiasi! Pamenu, kaip pradžioje, 1997 m., vis laukdavau pastoriaus, kitų tarnautojų palaikymo, įvertinimo... Tai buvo sunkus etapas, jaučiausi vieniša savo pašaukime tarnauti Dievui šokiu, bet pakilau vidumi, nes supratau: „Man pačiai reikia patikėti Dievo duota dovana šokti. Kai kiti pamatys vaisius, supras, kad to išties reikia.“ Taip ir atsitiko (šypsosi). Tas noras sulaukti įvertinimo, padrąsinimo ne tik iš Dievo, bet ir iš žmonių, vis iškyla, bet gera, kai pradedu mažiau priklausyti nuo žmonių nuomonių, padrąsinimo laukiu iš Dievo, vidinis stuburas tvirtėja...
Menininką visuomet lydi kančia, nesupratimas... Bet jis džiaugiasi ir naujais atradimais kaip atlygiu iš Viešpaties. Kokį atlygio vaisių tu ragauji šiandien?
Pastaruoju metu mąstau, kad kiekvienas mano sutiktas žmogus ir kiekviena diena yra dovana. Ir tai man suteikia jėgų. Prieš kurį laiką netekau mamos, neseniai tėtį ištiko insultas – tad negaliu žinoti, kuri diena bus paskutinė su brangiausiu žmogumi... Todėl kiekvieną dieną priimu dėkodama – kaip dovaną. Šiandien mokausi švęsti kasdienybę. Mokausi prisiminti, kad Dievas yra su manimi pilkoje kasdienybėje, mokausi atrasti kasdienybės spalvas ir, kaip būna gera, kai jas atrandu! Dievas yra už mane ir su manimi. Jis – mano Draugas. Tai suteikia jėgų ir padeda džiaugtis. Naujai atrandu kasdienybės svorį ir prasmę. Gyvenimas vyksta čia ir dabar – kai tai suvokiu, tampa gera gyventi. Kaip ir rašiau knygelėje: „Mažoje kasdienybės tyloje gyvena didelio stebuklo paslaptis: kai širdis pasipuošia drugelio sparnais ir išskrenda dalinti džiaugsmo kitiems.“
Beje, prieš kelias savaites su dailininku parengėme ir atidavėme į spaustuvę naują knygelę (šypsosi)... Ją sudaro poezija ir vienas apsakymas iš mano dienoraščio – apie žmogaus nusivylimą ir jo širdies šauksmą vėl pakilti.
Smagu girdėti, kad Kūrėjo Dvasia tavyje reiškiasi vis naujais potėpiais. Linkiu, kad kūrybinis potencialas tavy atsivertų nauju būdu – KITAIP, nei esi pratusi, – ne tik per šokį, bet ir per knygeles ar kitokį kasdienį patarnavimą.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Sonata Aleksandravičienė
_64x64_9de.jpg)
