.jpg)
Esu Morta Širvytė. Abiturientė iš Vilniaus krikščionių gimnazijos. Kol kas dar nežinau, ką studijuosiu, bet neprarandu vilties – gal iki to laiko, kai reikės pildyti prašymus universitetams, kils kokia idėja. Na, jei ir nieko nesugalvosiu, – nesijaudinu. Turėsiu laisvus metus (žinomus kaip gap year), per kuriuos norėčiau dirbti, tyrinėti save, įgyti vairavimo teises ir gal ... fotografuoti, paieškoti savęs šioje srityje, nes tai jau šeštus metus mane žavinti meno sritis.
***
Nuo mažens, kai atostogų metu tėtis išsitraukdavo fotoaparatą, kad įamžintų atostogų akimirkas, aš norėdavau būti pirma, su kuria jis pasikeis vietomis – kad ir jis būtų įamžintas. O, kaip aš džiaugiausi, kai galėdavau būti tėčio padėjėja, nešiojanti fotoaparato stovą!..
***
Pati į rankas fotoaparatą paėmiau 2011 metų vasarą, kai su seneliais keliavome prie jūros. Tai tapo lyg kasmetė tradicija. Vėliau pradėjau įamžinti mokyklos renginius, giminių susibūrimus, gimtadienius ir vis išeidavau pasivaikščioti po miestą – „pamedžioti“ kadrų. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad man visuomet patikdavo stebėti žmones, situacijas, vietas, o dabar galiu jas dar įamžinti. Taip pat tai lyg būdas atsigauti, įamžinti tai, kas greitai pasimiršta, pamatyti pasaulį iš kitos perspektyvos, nes tik nuotraukos iš „kito kampo“ yra vadinamos „geromis“.
***
Šiaip esu introvertiška asmenybė, tad ši meno sritis man leidžia dalyvauti veiksme, bet nebūti jo centre. Fotografuojant gera žinoti, kad tai teikia džiaugsmo ne tik man, bet ir kitiems.
***
Kūryba – tai pasaulio įamžinimas.
***
Man patinka fotografuoti tiek gamtą, tiek ir žmones, bet labiau pavyksta fotografuoti gamtą – ją fotografuojant viskas vyksta kiek lėčiau, turi daugiau laiko apgalvoti kadro kompoziciją. Vis dėlto kartais susierzinu, kai prieš akis taip gražiai leidžiasi saulė, o kamera to neperteikia...
***
Norėčiau tobulėti fotografuodama žmones, nes vienos gražiausių nuotraukų man yra tos, kuriose žmonės spinduliuoja natūralumu. Tai sudėtinga, nes visuomet turi budėti su kamera rankose arba akimirksniu išsitraukti ją iš kuprinės, o tai nėra lengva. Tačiau to norisi, nes šiais laikais fotografuojant žmones per daug dirbtinumo.
***
Parodą mokyklos koridoriuje pavyko surengti dizainerės Gedos Žyvatkauskaitės dėka. Jei ne ji, apie parodą net nebūčiau pasvajojusi. Ji padėjo atrinkti nuotraukas – geresnes, kokybiškesnes, įdomesnes. Jas sugrupuoti buvo pakankamai sudėtinga, nes visos darytos skirtingose vietose, skiriasi tematika.
Ši paroda man yra tikrai didelis įvertinimas ir paskatinimas. Labai keista, kad tos nuotraukos, dėl kurių dvejojau, kurias dariau paprasčiausiomis aplinkybėmis, sulaukė daugiausiai dėmesio. Tai stebina ir džiugina, – vadinasi, viskas išeina pakankamai paprastai ir natūraliai. Mano pirmąja paroda džiaugiasi ir draugai.
Parengė Sonata Aleksandravičienė ir Geda Žyvatkauskaitė
