Sveiki, brangieji, šįkart norime Jus supažindinti su puikia Kėdainių bažnyčią lankančia seserimi, fotografe Loreta Pankūniene ir jos darbais. Tikime, kad Viešpaties malonės dovanos, veikiančios jos gyvenime, praturtins ir Jus.
***
Kalbėti labai nemėgstu... Esu labiau stebėtoja, klausytoja. Man daug paprasčiau kalbėti per fotografiją, nei papasakoti apie save.
Kaip ir kiekvienas žmogus šioje žemėje, esu tokia kaip ir visi kiti. Vienų esu mylima, kitų – ne. Vieni mano darbais žavisi, kitiems jie visai neįdomūs. Nesu tas žmogus, kuris kiekvienam sutiktam, atveria savo širdį.
Turiu šeimą. Su vyru auginame keturis nuostabius vaikučius. Vyriausiajai – jau aštuoniolika, mažiausiajam – septyneri. Gyvename pačiame Lietuvos centre – Kėdainiuose.
Mano gyvenimą įprasmina vaikai. Jie – visas mano turtas, mano brangenybės. Dievas man juos patikėjo tokius, kokie jie yra. Kiekvienas iš jų labai skirtingas, bet labai mylimas.
Mūsų šeimos gyvenimas nebuvo lengvas, išgyvenome daugybę sunkių, skausmingų išbandymų. Tačiau, kai pažiūri atgal, supranti – visa tai tam, kad išmoktume eiti į priekį ir nepasiduotume. Taip Viešpats sustiprina mūsų pasitikėjimą Juo. Juk Jis nežadėjo gyvenimo be sunkumų, bet pažadėjo visą laiką būti kartu ir niekada nepalikti. Bet kokiu atveju, kad ir kas nutiktų, noriu likti ištikima Viešpačiui. Ir turiu viltį, kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera. Apima didelis džiaugsmas, kai matau, kaip stebuklingai Viešpats veikia mūsų gyvenime. Tereikia pasitikėti Juo.
Labai džiaugiuosi motinyste ir kiekviena dovanota diena. Kai mąstau apie vaikus, jų ateitį, trokštu, kad labiau už viską jie mylėtų Dievą, pažintų Jo gerumą ir išgelbėjimo džiaugsmą. Kad kiekvienas jų rastų tą gyvenimo kelią, kurį jam skyrė Dievas. Laikas praleistas su vaikais – man didelė laimė ir džiaugsmas. Todėl Dievas sudėliojo viską taip, kad ir darbe laiką leidžiu su vaikais.
Vilniuje studijavau drabužių kostravimą ir modeliavimą. Pradžioje šį darbą ir dirbau. Bet gimus vaikams, pabuvus ilgose motinystės atostogose, supratau, kad šis darbas ne man. Noriu dirbti su vaikais – su nuostabiais Dievo kūriniais. Ir Viešpats į tai įvedė. Dirbu privačiame darželyje su 2–4 metų mažyliais. Taip smagu stebėti, kaip auga ir keičiasi tie mažieji stebuklai, prisiliesti prie jų širdelių, mokyti ir vesti juos gyvenimo keliu. Kiekvienas iš jų yra ypatingas ir nepakartojamas. Vaikystė toks trumpas ir brangus laikas. Gimsta mažas žmogutis, bet didelis stebuklas, kuris keičia mus ir aplinkinius. Todėl stebint, kaip vaikai su kiekviena diena sparčiai auga, norisi užfiksuoti visas brangias akimirkas.
Man fotografija reiškia labai daug: fotografuoju tada, kai būna liūdna, ir tada, kai linksma, kai būnu viena ir būdama su šeima ar draugais. Fotografuodama aš pailsiu, atsigaunu, atsipalaiduoju. Tuo momentu neslegia jokios problemos ar sunkios naštos.
Fotografija pagavo mane gimus vaikams, ypač gimus ketvirtam mažyliui. Norėjosi užfiksuoti kiekvieną dieną, valandą, minutę – juk laikas taip greitai bėga. Pirmieji trys vaikučiai jau buvo paaugę, todėl vėl iš naujo mėgavausi motinyste. Nelengva auginti keturias skirtingas asmenybes, todėl fotografavimas man tapo atsipalaidavimo būdu. Išeidavau su vaikais į lauką, jie žaisdavo, bėgiodavo, tyrinėdavo juos supantį pasaulį, o aš fotografuodavau. Vaikai kupini paprastumo ir nuoširdumo. Jie yra ypatingi. Jų nuotaikos yra ypač nuoširdžios ir naturalios. Suaugusiam žmogui tai parodyti sudėtinga. Fotografuojant smagu stebėti, kaip pradžioje žmogus būna įsitempęs, susikaustęs, o pabaigoje atsipalaiduoja ir parodo tikrąsias savo emocijas.
Fotografavimas – galimybė prisiliesti prie žmogaus gyvenimo istorijos, įamžinti tas nepakartojamas akimirkas, tarsi sustabdyti laiką. Įamžinti veidai, veiksmai, vietos grąžina mus į tą pačią dieną, sukelia tuos jausmus, kurie tuomet buvo išgyvenami. Nuotrauka atgaivina prisiminimus, leidžia pamatyti save iš šalies, pabūti toje akimirkoje dar ir dar kartą. Gyvenimas nuostabus: kur pažvelgsi, visur jaučiamas, matomas ypatingas Kūrėjo rankos prisilietimas.
Šiais laikais, kai visi kažkur lekiame, skubame, taip norisi bent trumpam stabtelėti ir pamatyti stebuklingą Dievo kūrinijos grožį, kuris stebina ir džiugina kiekvieną dieną. Lietuva tokia graži – kiekvienas jos kampelis toks ypatingas ir unikalus. Kai matau šį grožį, negaliu nefotografuoti... Labai mėgstu fotografuoti įvairius atspindžius – jie mane žavi, pakeri, stebuklingai traukia. Juos pastebiu dažnai, tik ne visada su savimi turiu fotoaparatą.
Pagrindinis mano įkvėpėjas yra pats Kūrėjas. Jis siunčia žmones, bendraminčius, kurie padeda augti, atrasti naujas kūrybos formas. Kad ir ką daryčiau, viską stengiuosi daryti iš širdies. Nuoširdumas, atsispindintis mano darbuose, atveria ir žiūrovų širdis, leidžia pasidžiaugti sukurtais darbais.
Man smagu bendrauti su kitais fotografais, mokytis, ieškoti būdų, kaip padaryti nuotraukas dar įdomesnes ir patrauklesnes. Esu Kėdainių fotografų draugijos narė. Mano darbai buvo eksponuojami Kėdainių fotografų draugijos parodoje „Fototerapija 2016. Atspindžiai“. Dvejus metus iš eilės dalyvavau tarptautinėje parodoje „Žemės diena“ Utenoje. Dalyvavau akcijoje „Fotografai prieš smurtą“ Alytuje, kitose parodose.
Apie autorinę parodą kol kas dar tik svajoju, bet pasitikiu Viešpačiu – viskas Jo valioje. Tetrokštu sekti savo Gelbėtoju ir Mokytoju.
_64x64_9de.jpg)
