Šatrijos Ragana – krikščioniškojo dvasingumo šauklė bei pavyzdys (II dalis)

Kalbant apie Šatrijos Raganos literatūros krikščioniškumą, tikėjimas Dievu joje yra be galo svarbus faktas, nes, pasak G. Mikelaičio, krikščioniškas menas pasireiškia (apsibrėžia) per subjektą, kuriame jis yra, ir per dvasią, iš kurios jis išeina.
Svarbiausias matas čia - paties kūrėjo krikščioniškumas, kur labiausiai pabrėžiamas dvasingumo aspektas. Lemiamu dalyku tampa ne krikščioniška medžiaga (jos Šatrijos Raganos kūryboje tikrai nėra daug), o kūrinyje pasireiškianti dvasia, nuostata, pasaulėžiūra (Mikelaitis, 2012).

Apskritai, XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių tautos literatūra - tai laisvėjanti literatūra, kurios nuostata - tarnauti, šviesti, mokyti, kelti. Ši literatūra susitelkia į individualų žmogaus rūpestį: į būties nerimą, ilgesį, prasmės ieškojimą, dievybės nuojautą ar abejonę, į kūrybos paslaptis. Neatsisakoma tautai, visuomenei svarbių idėjų, bet ne mažiau, o kartais ir labiau svarbi atrodo kūrėjo asmenybė, jos atsiskleidimas. Ši XIX ir XX a. nuostatų takoskyra Lietuvoje pirmiausiai eina per tokius meno veikėjus, kaip M. K. Čiurlionis, S. Čiurlionienė-Kymantaitė, J. A. Herbačiauskas, O. Pleirytė-Puidienė, ir, be abejo, Šatrijos Ragana (Daujotytė, 1997). Šiuo laikotarpiu plūstelėjęs vertybinis reliatyvizmas, religines problemas prilygina kultūros klausimams. Katalikiškojo modernizmo krizė rodė religijos ir kultūros, konservatyviosios ir moderniosios katalikybės, religijos skelbimo ir skleidimosi pakitusiomis sąlygomis dramą (Mikelaitis, 2012). Šių įtampų lauke atsitiko taip, kad krikščioniškumas prarado privalomą išganymo pobūdį. Ir apskritai, XX a. pradžioje visoje Vakarų Europoje (Lietuvoje po spaudos atgavimo) religinė literatūra tolo nuo bažnytinių, apologetinių funkcijų bei nuo tradicinio, katekizminio santykio su Dievu. Tačiau šiuo metu lietuvių rašytojai stengiasi surasti šviežių religijos ir kultūros jungties lyčių. Tokių rašytojų, kaip Gustaičio, Jakšto, Maironio, Vaižganto, kūryba darosi gerokai psichologiškesnė, krikščioniškos vertybės labiau orientuotos į kūrinio semantiką. Na, o Šatrijos Ragana kaip tik ir žymi perėjimą iš didaktinės, moralistinės į modernistinę, šiuolaikinę kūrybą (Mikelaitis, 2012). Kokie gi esminiai šios kūrybos bruožai?

Amžinybės perspektyvoje svarbiausia - sielos išganymas

Praėjusio amžiaus romantikė, humanistė bei švietėja žemiškąjį pasaulį laikė keliu į krikščioniškąjį idealą ir turėjo metodiką, kaip šio idealo siekti. Savo grožinėje kūryboje, pedagoginiuose straipsniuose, vaizdeliuose, kurie dažną kartą įvilkti į proziškojo meno rūbą, ji beldžiasi į skaitytojų širdis, kviesdama juos į ilgą ir gan sunkią kelionę link sielos išganymo. Daug kartų girdėti rašytojos perspėjimai, jog lengva nebus, bet taipogi daug dažniau girdisi ir pažadas prasmingai nugyventi šios žemės dienas, palikti gerų darbų pėdsakus bei pasiekti dankiškąją Tėvynę. M. Pečkauskaitė ne moralizuoja skaitytojus (nors kaip ir Šventajame Rašte, jos kūryboje yra ir šio aspekto), bet taikosi į skaitytojo giliausius sielos pajautimus, jo motyvus, vertybes bei stengiasi sužadinti NORĄ siekti to, kas tikra, dangiška, amžina. Ypatingai akcentuodama charakterį bei dorybes, ji ieško pavyzdžio, autoriteto, kuriuo jos klausytojas trokštų pasekti, per meilę, kantrybę, draugystę ieško kelio į skaitytojo širdį.

Pirmiausia reiktų paminėti, jog visas žemiškasis žmogaus gyvenimas, regimas rašytojos kūriniuose su visa konkrečių reiškinių įvairove, yra paliestas laikinumo nuojautos. Praeinamybės šešėlis lydi ne tik prozos kūrinius, bet ir pedagoginius straipsnius. Autorė į individo gyvenimą žiūri iš krikščioniškosios amžinybės perspektyvos, ji yra persiėmusi Šventojo Rašto dvasia, trokšta geresnės Tėvynės (pgl. Žyd 11, 16). Šiuo požiūriu, Šatrijos Ragana yra nuoseklios krikščioniškos pasaulėžiūros reiškėja. Žemėje, pasak jos, nėra už ko laikytis: „Kaipgi kvaila ir juokinga iš visų jėgų kibtis į irias formas ir nykstančius šešėlius. Kaip kvaila ir juokinga dėti savo širdį į tai, kas turi savyje mirties grūdą, gaudyti nykstančius šešėlius!“ (Proza, 2004, 86 p.)

Rašytoja suvokia, jog amžinybės perspektyvoje žmogui duotas laikas įgauna visai kitą reikšmę, jis yra skirtas tam, kad paruoštume savo sielas dangiškajai tikrovei. Laikas - tai Dievo dovana, kurią mes galime panaudoti dvejopai - arba jį iššvaistyti, arba įprasminti. Ji skelbia: „Mūsų gyvenamojoje materialinėje tvarkoje laikas yra tvirtas karalius, galingas viešpats, kuriam niekas neįstengia pasipriešinti. Realus ir praktiškas anglas sako: Times is money - laikas yra pinigai [...]. Bet aš norėčiau mesti jums [...] kitą obalsį, lietuvišką, kurs man atrodo daug realesnis ir praktiškesnis už aną angliškąjį: laikas yra sielos išganymas“ (Raštai III, 2008, 553 p.). Šiuo pareiškimu rašytoja neneigia būties laikiškumo, pripažįsta „karalių laiką“ kaip keistą ir baisią filosofinę bei teologinę kategoriją. Tuo pačiu ji iškelia naują laiko įprasminimo konstantą - eschatologinę laiko kaip sielos išgelbėjimo sampratą. Anot rašytojos, tik vienos tikros vertybės, tikrosios realybės - mūsų sielos, laikas nepaliečia: „Kaip gražu žydėti sielos žiedu! Būti lyg gėlė. Tokiu grynu, švelniu, tokiu tiesiog nežemišku kaip gėlė, - tokiu anojo pasaulio sklypeliu, į matomą formą įkūnytu, žemės vaikams kelti aukštyn“, - sako ji (Raštai III, 2008, 627 p.).

Anot M. Pečkauskaitės, tai, kaip mes naudojamės šiuo žemišku laiku, nusako, ar mes pražysime kaip gėlės ir skleisime savo gaivų kvapą tolyn, ar nuvysime likdami nelaimingi amžinai. M. Pečkauskaitė pabrėžia, kad laiko akiratis turi būti žmogaus dėmesio centre ir kiekvienas privalo gyventi laikiškumo akivaizdoje: atsiminti laiko nesustabdomumą, mąstyti apie laiko prasmingumą kiekvieną dieną, rytą ir vakarą. Tad jeigu sielos išganymas yra mums visuomet prieš akis, vadinasi, laiką leidžiame gerai. Kiti tikslai - turtai, žemiška laimė, šlovė - privalo trauktis į antrą eilę ir yra priimtini tiek, kiek nekliudo siekti šio pagrindinio tikslo. Tai padaryti įmanoma racionaliai paskirstant laiką ir jo tuščiai neeikvojant, nuolat atsimenant, kad „laikas yra Dievo mums duotas valdyti depozitas, kurio smulkiausią apyskaitą gausime duoti Davėjui. Kiekvienos, kiekvienos valandėlės: ir tų juodųjų, kuriomis elgėmės blogai, ir tų bespalvių, kaip voratiklių siūleliai, kuriais, kad ir nedarydami tuomet nieko blogo, praleidžiame veltui, be jokios naudos“ (Raštai III, 2008, 554 p.).

Suvokdami, koks trumpas yra laikas, privalome ne tuščiai svajoti apie nepaprastus, didžius darbus, kuriuos nuveiksime kada nors, kai užaugsime ir subręsime ar pasensime. Jau dabar negalima nevaldyti blogos nuotaikos, „šiaušti savo ūpus, lyg ežys dyglius“, ieškoti vien pasigėrėjimų, statyti savo „aš“ į pasaulio centrą, pernelyg rūpintis savo išvaizda ar materialiais dalykais. Kiekviena valandėlė, kiekvienas žodis ar elgesys, pasak pedagogės, turi būti laiptelis aukštyn, o ne žemyn. Šioje žemėje viskas juda ir, jei neiname į priekį, traukiamės atgal: „Jei kasdien nekovojame su savo charakterio yda, ta yda kasdien auga ir dar duoda pradžią kitai ydai. Tiktai taip rūpindamosios savimi tegalėsite surasti savo vietą pasaulyje ir pripildyti ją savo sielos. Nes kiekvienam žmogui yra paskirta pasaulyje kokia nors vieta. Kiekvienas turime gyvendami atlikti kokią nors misiją, kokį nors uždavinį - ir jei nuo jo išsisukame, tai mūsų gyvenimas yra bevertis. Jei norime gerai išpildyti tą misiją, turime nuolat tyrinėti, kam esame pasaulyje ir ką mums reikia daryti, kad įsigytume vis daugiau išminties ir gerumo, kokių pareigų atneša mums kiekviena gyvenimo valanda ir kokiais darbais turtiname savo metus. Ar mokomės laiminti, ne keikti, gaivinti, ne silpninti sielas, kurios susiduria su mumis? Turime daryti viską, kas šią valandą mums galima ir prieinama, turime leisti iš savo sielos kuo daugiau spindulių į visas puses“ (Raštai III, 2008, 573).

Matome, jog rašytoja, mąstydama apie laiko negailestingumą ir praeinamumą, savo klausytojus kreipia link charakterio tobulinimo bei dorybių įgijimo, t. y. link amžinųjų vertybių. Tačiau, kad tai galėtume daryti, turime visų pirma atsigręžti į save ir atidžiai pasižiūrėti, kas esame, t. y. blaiviai įvertinti savo prigimtį.

Kiekvieną kritiką reikia pradėti nuo savęs

„Kiekvieną kritiką ir tobulinimą visados reikia pradėti nuo savęs“, - rašė Šatrijos Ragana (Raštai III, 2008, 593 p.). Tiek mokydama, tiek ir rašydama pedagogė didžiausią dėmesį kreipė į tai, ar ji pati mąsto ir elgiasi taip, kaip kitus moko. Ugdytoja ne tik nuolatos tyrinėjo save, bet ir kitus kvietė tai daryti, o mokydama mamas auklėti vaikus visų pirma siekė atkreipti jų dėmesį į tai, kokį pavyzdį jos rodo vaikams. Dar būdama vaikas, rašytoja sugalvojo savo dienas žymėtis auksiniais ir juodais rutulėliais. Jei kurią dieną būdavo mandagi, darbšti, gera, tai vakare į dėžutę mesdavo auksinį rutulėlį, o jei netinkamai pasielgdavo - juodą. Savaitės pabaigoje ji su mama skaičiuodavo rutulėlius: „Dar iki šiol atmenu tą gėdą ir tą apmaudą ant savęs pačios, kuri slėgdavo mano mažą sielelę, jei dėžutėje buvo juodų rutulėlių, ir sunkiausia už viską tą jausmą, kad tai nepataisoma“, - rašė ji (Raštai III, 2008, 555 p.).

Pasak Šatrijos Raganos kūrybos tyrinėtojos V. Daujotytės, rašytojos kūriniuose regime medituojančią, į save ir į pasaulį įsiklausančią žmogaus būseną, giliąsias žmogaus sielos akimirkas (1997). Ir nors veiklos, įsipareigojimų, konkretaus darbo fone šios akimirkos atrodo kaip tuščias laiko leidimas, autorė ne tik ragina tirti save savo poelgių šviesoje, bet ir apmąstyti, kaip mes elgtumėmės nenumatytose aplinkybėse. Kaip ir vokiečių pedagogas Fiorsteris, Šatrijos Ragana vieną pagrindinių sėkmingo ugdymo sąlygų nurodo blaivų prigimties pažinimą. Griežtai klausyti blaivios tiesos svarbu asmeniui, norinčiam išsivaduoti iš savo „aš“ vergijos ir siekti idealo. Anot profesoriaus, savęs idealizavimas yra tiesiog pavojingas charakteriui, jei nėra pastatytas ant realumo ir tiesumo pagrindo. Melagingas savo individualybės vaizdas tenkina norą prisitaikyti prie išorinių aplinkybių ir silpnina charakterį.

Kaip į save ir savo kūrybą žiūrėjo pati rašytoja Šatrijos Ragana? Jos laiškuose jaučiamas ypatingai žemas savęs vertinimas, netgi šioks toks nusivylimas savimi. Savo raštus ji vertino kaip labai „menkus veikalus“ ir liūdėjo, jog lietuvių tauta tokia „biedna“, taip nieko neturi, kad taip aukštai vertina jos rašymą. Visi jos nuopelnai jai atrodė nenupelnyti: „Baisiai nemalonu, kad esi dėkojamas ir gerbiamas nė kiek nenusipelnęs“, - rašė ji (Laiškai, 1986, 454 p.). Pagyrimais ji nesižavėjo ir netikėjo. „Turiu pasakyti, jog nejaučiu savyje jokio talento, nejaučiu nieko didelio; rašau, nes nėra kam rašyti, bet tie raštai yra labai labai menki.“. Ir juo labiau jos gyvenimas ėjo į pabaigą, tuo labiau ji buvo savimi nepatenkinta. 1925 m., kuomet rašytoja visą savo gyvenimą, jėgas ir finansinius išteklius buvo atidavusi labdarystei, ji rašė: „Kaip toli man lig to, kad kas galėtų mane imtis pavyzdžiu. Taip visa širdimi trokštu eiti tobulyn, bet ką padarysi, kad dvasia stropi, bet kūnas silpnas. Vargiai yra pasaulyje antras žmogus, taip nepatenkintas savimi, kaip aš. Tarp to, kas mano sieloje, ir to, ką darau, kaip elgiuos, yra, rodos, didžiausia bedugnė. Siela žiūri į viską iš aukšto ir kritikuoja - ir tai be galo sunku“ (382 p.). Šiuolaikiniai psichologai tokį rašytojos požiūrį turbūt įvertintų kaip savivertės problemą ar netgi depresiją. Nežinia, ar rašytoja taip jautėsi dėl sau iškeltų aukštų standartų, ar dėl ligos, ar dėl kitų priežasčių, tačiau toks jos mąstymas apie save dar kartą įrodo, koks artimas jos požiūris Šventajam Raštui, o ypač apaštalo Pauliaus požiūriui į save. Trumpai apibūdinant apaštalą Paulių ir Šatrijos Raganą, galima būtų tarti: tvirti savo įsitikinimuose, tačiau silpni dėl „dyglio“ savo kūne; nieko neturintys, bet praturtinantys daugelį. Tai dar kartą įrodo, jog jų gyvenimo idealas - Kristus - buvo taip stipriai sužibęs, kad bet koks savęs idealizavimas tapo visiškai nepriimtinas.
 
Sunkiu keliu link tobulo charakterio

Šatrijos Raganos kūriniuose vaizduojama siela - žiedas, kuris pasižymi charakterio, valios tobulumu, dorybėmis, tautiniu sąmoningumu, sugebėjimu daryti teisingus sprendimus, sąmoninga moteryste ir motinyste, dievotumu, tikėjimu ir t. t. Ugdytis šias vertybes M. Pečkauskaitei reiškia „krautis turtus, kurių negadina nei rūdis, nei kandis“ (Raštai III, 2008, 609 p.) - tai, ko nepaliečia šio pasaulio laikinumas. Tačiau svarbiausias charakterio ugdymo ir sielos tobulumo uždavinys, pasak rašytojos, - tai panašėjimas į Kristų bei žmogaus keitimasis, atsinaujinimas, remiantis nuolatiniu atsivertimu ir perėjimu į eschatologinę tikrovę. Sielos tobulėjimo ir dinamikos persmelkti ir Šatrijos Raganos ugdymo tekstai, ir grožinės literatūros kūriniai. Rašytoja perėmė Fiorsterio skleistą pažiūrą, kad kultūra be Kristaus idealo, asmeninio tobulumo siekio yra tik Babelio bokšto statymas. Pasak šio profesoriaus, tik religija duoda jėgų iš esmės keisti charakterį, sujungia asmens įsitikinimus ir savęs atsižadėjimą bei pasiaukojimą, charakterio tvirtumą ir meilę. Tad svarbiausias sielos tobulėjimo uždavinys - kad ji taptų Dievo tarpininke, Jo šlovės atspindžiu: „Reikia nuolat, nenuilstamai šlifuoti savo sielą, kad ji imtų laužyti ir atmušinėti Dievo spindulius, kaip šlifuojamas deimantas, kad laužytų ir atmušinėtų stebuklinga vaivorykšte saulės spindulius“ (Raštai III, 2008, 152 p.).

Kad siektume šio idealo, Šatrijos Ragana pabrėžė, jog turime nuolatos tyrinėti savo charakterį pagal tai, kaip mes elgiamės kasdienybėje. Rašydama jaunoms mergaitėms, ji pataria kasdien žiūrėti į savo sielos veidrodį ir klausti savęs: „Ar esu šiandien geresnė, tvirtesnė, išmintingesnė, negu vakar? Ar lengviau man kovoti su piktomis pagundomis? Ar mano namiškiai randa, kad maloniau su manimi gyventi, kad mano apsiėjimas meilesnis ir mano žodžiai švelnesni? Ar kasdien stipriau valdausi, ar labiau užjaučiu kitus? Ar dienos nuotykiai, rūpesčiai, neramumai ir nemalonumai padeda man švelninti ir tobulinti charakterį, ar atvirkščiai - gyžina jį ir kietina? Taip žiūrėti į savo sielą ir klausti reikia kasdien, lig pat gyvenimo galo, lig tos valandos, kuri sutrauks į krūvą visas mūsų pastangas“ (Raštai III,  2008, 573 p.). Neužtenka vien matyti savo ydas, reikia nuolatos tobulinti savo charakterį, nes „Įmesdami į pasaulio iždą nors mažiausią gėrio dalelę, mes jau geriname pasaulį. Bet mėčioti tas daleles tegali tas, kas stengias tobulintis <...>“, - sako rašytoja (Raštai III, 2008, 609 p.). Tarnauti savo artimui, pasak pedagogės, galima tik tuomet, jeigu širdis pilna meilės jam. Tačiau neištobulinus savo sielos, neišmokus valdyti savo nervingumo, nuolaidumo patiems sau, mūsų „putliojo jautrumo“ ir kitų panašių jausmų, būdami tokių impulsų žaislais, ar galime būti malonūs savo artimui ar, dar daugiau, priimti jį bei jam tarnauti? „O juk aukščiau sakėme: „Apie kitus mąstyti, kitais rūpintis, savo noru stovėti užpakalyje kitų“. Ar tai galimas daiktas, jei savo „aš“ stovi plačiai išsiskėtęs pirmoje vietoje?“ - klausia rašytoja (Raštai III, 2008, 650 p.).

Jei mes nuolat atsimename, kad mūsų pareiga yra rūpintis šalia esančiais, tai visas mūsų elgesys turi turėti išlavinto ir išgryninto žmogiškumo antspaudą. Visa tai rodo, jog autorė pabrėžia, kad būti yra svarbiau negu veikti ir kad tas daugiau nuveikia, kas yra kilni asmenybė. O visas tas veikimas, „nepasiekus pirmiau aukštesnio sielos būvio, tėra vėjo pūtimas - rods, triukšmingas ir garsus, bet nepaliekąs jokių tikrai teisingų pasekų“ (702 p.) Tad pirmiau reikia sukurti saulę savyje, paskui tiktai galima spinduliuoti į kitus. „Tas tegali naujinti kitus, kas pats save yra atnaujinęs, tas tegali tvarkyti kitus, kas yra sutvarkęs savo vidaus chaosą“ (144 p.).

Rūpinantis savo sielos ugdymu Šatrijos Ragana pataria kovoti prieš „kišeninį“, paviršinį religingumą, „nes mūsų katalikiškas jaunimas, - rašo ji, - ne kiek nesiskiria nuo atsižadėjusio Kristaus jaunimo. Visas skirtumas yra paviršutinis: vaikščiojama į bažnyčią, žegnojamasi prieš valgant, garbinamas Kristus įeinant <...>“ (Raštai III, 2008, 586 p.). Matome, jog rašytojos auditorija - tai krikščioniškas jaunimas (savo pedagoginius straipsnius ji spausdino žurnaluose, skirtuose jaunoms mergaitėms). Tad galima sakyti, jog ji skelbia krikščioniškas vertybes krikščionims. Iš rašytojos laiškų matome, jog ji pati labai nemėgo paviršutiniškumo bei prietaringumo tikėjimo klausimuose, nes, pasak rašytojos, jis „užmuša dvasią“. Tačiau Šatrijos Ragana gerai suprato, jog ją supa prietaringi ir mažai apsišvietę žmonės, todėl jos pedagoginiai straipsniai ir buvo skirti Lietuvos jaunimui, stengiantis ugdyti šviesesnę tautos ateitį. Skaudžiausia tiesa rašytojai buvo tai, jog tikintieji, kurie turėtų būti doros pavyzdys netikintiesiems, elgėsi būtent taip pat, kaip ir „atitolęs nuo Kristaus pasaulis“. Dviveidiškumas bei kompromisiškumas, pasak rašytojos, tarpo pasaulyje kaip tie „velniški padarai“, kurie nuodijo doros gyvenimą, kaip tos mažos nešvarios žaizdelės, kurios apnuodija visą kūną.

Pati rašytoja gyveno gan asketišką gyvenimą ir buvo įsitikinusi, jog kiekvienas krikščionis turįs būti iš dalies asketas; tikra krikščioniška meilė mokanti atsisakyti daugelio daiktų: „Kaip sodininkas, kad norėdamas puikiai pražydinti rožių kerą, pjausto jam nereikalingas gausias atžalas, taip ir mes turime nuolat pjaustyti savo gausius norus, kad mūsų siela pražystų gražiu žiedu“, - sako ji (Raštai III, 2008, 580 p.). Savo gyvenime rašytoja atsisakė asmeninės laimės - to, ko kiekvienas žmogus taip trokšta ir stato gyvenimo tikslu, nematydamas tame jokios savanaudiškumo kruopelytės. Ji buvo įsitikinusi, jog kas nori nuveikti didelius darbus, „kas nori aukštai išlėkti, kieno akys lyg erelio žiūri aukštai, - tas negali suktis lizdo žemai, tas turi būti belizdis, nes tada tik bus galingas“ (Laiškai, 1986, 275 p.). „Lizdo“, kurį greičiausiai įvardino kaip santuoką ir vaikus, ji buvo atsisakiusi savo noru, žavėdamasi atsiskyrėlišku gyvenimu. Ji, kaip ir apaštalas Paulius, manė, jog šeima susijusi su šio pasaulio rūpesčiais, kurie trukdo visiškai atsiduoti Dievui. Jos laiškuose aptinkame ir liūdesį, ir begalinę vienatvę, ir neviltį, tačiau šių tamsiųjų gyvenimo pusių fone regime ir begalinį tikėjimą, viltį, o svarbiausia - neišsenkančią meilę Dievui ir žmonėms.

***
M. Pečkauskaitė, gyvendama gan sudėtingu savo tautai laikotarpiu, savo kūryba ir veikla nesiekė išgarsėti ar realizuoti savo talentą. Ji, galima sakyti, atrado, pamatė tautos žaizdą ir kaip ta gailestingoji seselė ėmė ją gydyti, atiduodama tai, ką Dievas į ją buvo įdėjęs. Ir netgi dar daugiau - ji peržengė ir save pačią, atsisakydama savo laimės, rūpinosi kitų sielomis. Jos gyvenimą galima įvardinti kaip sekimą Kristaus pėdomis, kai sava gyvybė šioje žemėje yra nekenčiama ir išsaugoma amžinajam gyvenimui (Jn 12, 25). Šatrijos Ragana savo talentą ir darbą paskiria tam, kad žadintų tautą savo vaikuose sėti dorovės, kurios pamatu laikė tikėjimą, sėklas.

Turbūt nesuklysime, M. Pečkauskaitę pavadinę lietuvių tautos pranaše, nes šiai rašytojai ir pedagogei labiausiai rūpėjo kelti žmogaus sielas link Dievo keliu, kuris grindžiamas ne vien racionaliu išprotavimu, bet ir tikėjimu. Būtent tikėjimo žvilgsniu ji ir stengėsi nušviesti žmogiškosios sielos realumą, vertę, krikščioniško ugdymo būtinumą, doros, charakterio stiprinimą lietuvių tautoje. Tikėjimo žvilgsniu ji regėjo (Žyd 11, 1), jog be tikrosios šviesos - Kristaus pažinimo - bet kuri tauta yra pasmerkta katastrofai (po jos mirties ji iš tiesų įvyko).

Ar išgirsime šiandien Šatrijos Raganos balsą ir paseksime jos pėdomis, priklausys nuo to, ar norėsime savo gyvenimą grįsti krikščioniškosiomis vertybėmis ir gyvenimo idealu pasirinkti Kristų. Juk iš tiesų mūsų tauta XX a. turėjo ir daugiau šviesuolių, skelbiančių dieviškąsias vertybes. Deja, tikrovėje žinia apie Kristų, kaip ugdytojo idealą, neįleido šaknų, o šiandien, pasak šios srities tyrinėtojų, nuo jos esame toliau negu bet kada anksčiau. Ir nors panašias mintis aptarinėja tokie šiuolaikiniai filosofai bei edukologai, kaip Jovaiša, Bitinas, Kuzmickas, Aramavičiūtė, Martišauskienė, Tijūnelienė ir kt., postuluojama mintis, jog žmogaus laimė tiesiogiai susijusi su jo dorove, ryškesnių regimų postūmių mūsų visuomenėje vargu ar atranda. Tad nūdien lietuvių tauta, kaip ir anuomet (o gal net labiau), be galo stokoja ne tik protingų, išmintingų, bet ir tikinčių žmonių, kurie, pasirinkę siaurą ir dažnai nelengvą tikėjimo kelią, stosis tautos priešakyje kaip kantrybės, charakterio, meilės, pasiaukojimo pavyzdžiai.
.
Literatūra:
1. Daujotytė, V. (1997). Šatrijos Raganos pasaulyje. Vilnius. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
2. Biblija. Senasis Testamentas. Naujasis Testamentas. (2007). Vilnius. Tikėjimo žodis.
3. Mikelaitis, G. (2012). Kilti ir kelti: Šatrijos Raganos literatūros teologija. Vilnius. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
4. Speičytė, B., Kvietkauskas, M. (2002). Tokią gražią kartą man atsiuntei... Šatrijos Raganos šeimos atvirlaiškiai. Vilnius. Šatrijos Raganos bendrija.
5. Šatrijos Ragana. (1986). Laiškai. Vilnius. Vaga.
6. Šatrijos Ragana. (2004). Proza. Vilnius. Žaltvykslė.
7. Šatrijos Ragana. (2006). Raštai I. Vilnius. Margi raštai.
8. Šatrijos Ragana. (2008). Raštai III. Vilnius. Margi raštai.
9. Žėkaitė, J. (1984). Šatrijos Ragana. Vilnius. Vaga.