Martyna Belovienė – jauna dviejų berniukų mama, drauge su vyru ir vaikais prieš ketverius metus išvykusi gyventi į Angliją. Nuo pat įsikūrimo svetur ši šeima lanko svetingą baptistų bendruomenę, aktyviai dalyvauja jos veikloje. Tačiau ryšiai su Lietuvoje likusiais draugais nenutrūksta – socialiniame tinkle Facebook Martyna dažnai dalijasi savo grožybėmis. Tad paprašėme Martynos papasakoti, kodėl ji taip mėgsta kurti rankdarbius. 
Kruopštumą ir meilę rankdarbiams paveldėjau iš mamytės. Pamenu, kaip man mažytei mama siūdavo nuostabaus grožio šventinius kostiumus darželio šventėms. Būdama mažytė matydavau mamą prie siuvimo mašinos, su virbalais ar vašeliu rankose. Todėl natūralu, kad ir aš visko išmokau iš mamos. Pamenu, būdama gal dešimties ar dvylikos metų, siūdavau lėlėms drabužėlius. Kaimynų mergaitės norėdavo, kad ir jų lėles aprengčiau, todėl už kelias tada dar kapeikas ėmiau siūti drabužėlius ir joms. Turbūt tai buvo pirmieji mano uždirbti pinigėliai. Taip pat pamenu, kad mama mokė viską daryti kruopščiai ir su meile, atsakingai.
Kaip ir daugelis šeimų tuo metu gyvenome kukliai. Paauglystės metais, žinoma, norėjau rengtis madingai, todėl ėmiau siūti, megzti rūbus sau, o ne lėlėms.
Tik būdama maždaug dvidešimt septynerių atradau naujus rankdarbius. Išėjusi motinystės atostogų, negalėjau tiesiog būti namuose, norėjau ką nors veikti. Susidomėjau bižuterinių papuošalų gamyba. Be galo tuo susižavėjau. Anksčiau nebuvau girdėjusi, kad įmanoma pačiai pasigaminti bet kokius papuošalus. O kokia galybė technikų!!! Nepakako tiesiog turėti esmines detales, karoliukus, norėjosi vis naujų, kitokių – taip namuose atsirado ne viena, bet kelios papuošalų gamybai skirtos dėžutės. Pradžioje karoliukus ir detales pirkdavau iš vietinių prekiautojų, tačiau vėliau pastebėjau, kad pasiūla menka, o paklausa tik didėja. Ėmiau siųstis karoliukus ir detales iš Kinijos ir kitų šalių. Galiausiai atidariau savo internetinę parduotuvę.
Prasitęsė ir mano motinystės atostogos, nes gimė dar vienas sūnus. Todėl, išsiėmusi individualios veiklos pažymėjimą, darbavausi namuose. Pamenu, mūsų svečių kambarys atrodė kaip mažas sandėlis, pilnas detalių, juostelių ir karoliukų. Man ši veikla labai patiko. 2012 m. su vyru nusprendėme emigruoti į Angliją, todėl teko uždaryti internetinę parduotuvę, bet mano aistra rankdarbiams niekur nedingo. Nuolat norėjau išbandyti kokią nors naują rankdarbių rūšį. Turbūt negalėčiau išskirti kokios nors vienos rankdarbių rūšies – man patinka viskas, kas gražu ir reikalauja kruopštumo.
Esu išbandžiusi vilnos vėlimą – iš veltos vilnos darydavau papuošalus. Patiko „apvelti“ muilą – kai muilą tarsi paslepi vilnoje ir gauni muilą su velta kempine. Taip pat esu išbandžiusi dekupažo techniką – kai modernų daiktą ar baldą paverti senoviniu. Dekupažo techniką galima pritaikyti labai įvairiai: esu „pasendinusi“ mūsų namuose kabančio didžiulio veidrodžio rėmą, vazas, papuošalų dėžutes, baldus ir kitus daiktus. Man asmeniškai tai labai gražu.
Daug džiaugsmo man teikia muilo gamyba – tuomet namai pakvimpa apelsinais, braškėmis ar vanile. Kai verdu muilą, iš darbo grįžtantis vyras jau lauke užuodžia puikų kvapą. Mane džiugina ne tik muilo kvapas, bet ir forma, kurią pasirenku: mažiems muiliukams naudoju silikonines formeles, o jų būna pačių įvairiausių! Štai neseniai viriau „Žiemos“ kvapo besmegnio galvos ir eglutės formos muiliukus. Be galo linksma tokius muiliukus ne tik pakuoti, bet ir kam nors dovanoti. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl taip mėgstu rankdarbius – mėgstu stebinti žmones netikėtomis savo rankų darbo dovanėlėmis.
Taip pat esu bandžiusi kepti tortus – tiksliau juos puošti. Tai reikalauja daug laiko, pastangų, na ir, žinoma, valgančiųjų.
Patinka man suteikia ir modelinu dekoruoti stalo įrankius. Kai modeliną iškepu orkaitėje, jis sukietėja. Iš modelino taip pat darau karoliukus. Su vyru kartais juokaujame, kad esu nuostabi žmona – panorėjusi kokio nors papuošalo, galiu jį išsikepti. Bet iš tiesų modelino panaudojimo ribas sunku net įsivaizduoti!
Atvirukai – dar viena nuostabi ir, beje, labai praktiška rankdarbių rūšis. Įvairiomis progomis visi perkame atvirukus, o man nepaprastai malonu dovanoti savo gamybos atvirukus.
Vienas iš naujausių mano atrastų rankdarbių yra amigurumi technika nertų žaisliukų gamyba. Pamenu, per vienas atostogas mano mamytė atvežė anūkams po tokį savo nertą žaisliuką. Buvau sužavėta – aikčiojau iš nuostabos: kaip įmanoma tokį grožį nunerti?! Atrodė, kad tai neįmanoma ar be galo sudėtinga... kol pati nepabandžiau. Dabar negaliu atsitraukti – neriu žaisliukus, kurie pradžiugino jau ne vieną vaiką ir net suaugusius.
Nors pati nebuvau didelė žvakių mėgėja, tačiau pamačiusi dekoruotas žvakes, užsimaniau pati tai išbandyti. Kviečiu ir skaitytojus pasigaminti tokią žvakę artėjančioms šventėms – jos papuoš Kalėdų stalą arba bus nuostabi dovanėlė.
--------------------------------
Mums reikės:
baltos žvakės
balto, kepiniams skirto, popieriaus
dekoruotos popierinės stalo servetėlės
žirklių
lygintuvo arba plaukų džiovintuvo
Aš naudoju bekvapes baltas ar šviesias žvakes. Žinoma, galima bandyti dekoruoti ir kvapias ar spalvotas žvakes, tačiau pradėti siūlyčiau nuo paprastesnių. Dekoruotos popierinės stalo servetėlės paprastai būna trijų sluoksnių, todėl reikės labai atsargiai tuos sluoksnius atskirti, nes mums reikės tik vieno, viršutiniojo, su dekoracija. Galima išsikirpti tik norimą dekoracijos fragmentą, tačiau galima naudoti ir visą servetėlės ilgį. Tiksliau, reikėtų išsimatuoti ir atkirpti tiek, kad užtektų apvynioti žvakę. Dedame popierinę dekoraciją ar visą servetėlės sluoksnį (jau atskirtą iš trijų) ant žvakės taip, kaip norime, kad atrodytų. Atsargiai ant viršaus dedame kepimo popierių. Man lengviau, kai išmatavusi atsikerpu tik reikiamą popieriaus kiekį. Tada lygintuvu „lyginu“ žvakę per kepimo popierių arba plaukų džiovintuvu bandau šiek tiek sušildyti žvakę – reikia šiek tiek pratirpinti žvakę, kad prie jos priliptų popierinė servetėlė. Jei pakaitinsite per daug, žvakė išsilydys per daug ir taps grublėta, nebebus lygi, todėl šildyti reikia labai atsargiai. Na, o kai žvakė vėl sustings, popierinė servetėlė bus įsilydžiusi į žvakę. Tikiuosi, jums pavyks.
Dažnai žmonės klausia, kaip spėju derinti darbą ir rankdarbius, nes tai atima labai daug laiko. Atsakau, jog visi vienaip ar kitaip leidžiame savo laisvalaikį. Mano 
laisvalaikis yra rankdarbiai. Taip aš atsipalaiduoju. Darbelius darau ir dar dėl to, kad keletą kartų per metus dalyvauju mugėse – tiek bažnyčios, tiek mokyklos. Žmonės mielai perka rankų darbo stalo įrankius, muilus, žaisliukus, žvakes... Štai neseniai pažįstama močiutė pakvietė atvykti su savo gaminiais į senelių namus. Daugumos seneliukų sveikata neleidžia jiems bėgioti po parduotuves pirkti dovanėlių, tad buvo malonu matyti senukų šypsenas, perkant mano pagamintus darbelius – taip ir jie pasiruošė artėjančioms šventėms.
Malonu, kad rankdarbiai – ne tik mano poilsio dalis, bet sukaupta patirtis patarnauja ir kitiems žmonėms. Kartais mane kviečia surengti, tarkim, muilo virimo vakarėlį – susirinkusiems rodau, kaip pasigaminti muilą. Žmonės į namus grįžta ne tik kupini įspūdžių ir su šypsena, bet ir su savo pasigamintu muiliuku. Tai mane labai įkvepia.
Šiuo metu mūsų lankomoje bažnyčioje The Vine (Vynmedis) Anglijoje, Meidstono mieste, penktadienio vakarais dirbu su paaugliais – kuriame įvairiausius rankdarbių projektus. Džiaugiuosi, kad šių mūsų susitikimų tikslas nėra tik smagiai praleisti laiką – paaugliai dažnai atsiveria, išsikalba.
Ką išgyvenu kurdama? Kadangi dažnai ką nors gaminu norėdama tai padovanoti, mąstau apie žmogų – kaip tai jį ar ją palaimins. Kurdama beveik visada klausau šlovinimo muzikos, tad į kūrinį įpinu ne tik kruopštumą, bet ir mielę, giesmes, padėką. Noriu tikėti, kad mano pagaminti daiktai skleidžia šilumą ir tai, kas į juos „įdainuota“. Man labai sunku skirtis su kiekvienu darbeliu, bet vyras nuolat guodžia, sakydamas, kad jei aš savo rankdarbį labai branginu, brangins ir tas, kuris tą rankdarbį įsigijo.
_64x64_9de.jpg)
