Niekam nereikalinga mergina

Vienas iš daugelio dalykų, kurie stebina Šventajame Rašte - tai, kad Biblijoje, lyginant su kitomis knygomis, praktiškai nėra sentimentų santuokos ir šeimos klausimais. Joje rašoma, jog žmogui visuomet sunku ir dažnai netgi pražūtinga nebūti santuokoje, bet tuo pačiu metu tvirtinama, kad visada sunku ir kartais netgi pražūtinga būti susituokusiam.

fBiblija išaiškina santuokos privalumus ir neslepia jos silpnųjų vietų, rodydama į Jėzų Kristų, kaip į tą, kurio mums iš tiesų reikia. Ši tiesa ypatingai aiškiai pateikta Pradžios 29, 15-35.

Ir Labanas tarė Jokūbui: ‚Ar dėl to, kad esi mano brolis, turėtum man veltui tarnauti? Pasakyk, kuo tau atlyginti?‘ Labanas turėjo dvi dukteris: vyresnioji vardu Lėja, o jaunesnioji - Rachelė. Lėjos akys buvo silpnos, o Rachelė buvo gražaus veido ir dailios išvaizdos. Jokūbas pamilo Rachelę ir pasakė: ‚Aš tau tarnausiu septynerius metus už jaunesniąją dukterį Rachelę‘. Labanas atsakė: ‚Mieliau aš ją duosiu tau negu kitam. Lik pas mane!‘

Jokūbas tarnavo už Rachelę septynerius metus. Kadangi jis mylėjo ją, jam tas laikas atrodė kaip kelios dienos. Po to Jokūbas tarė Labanui: ‚Duok man mano žmoną, nes atėjo laikas, kad pas ją įeičiau!‘ Labanas sukvietė visus tos vietovės žmones ir iškėlė puotą. Vakare jis įvedė savo dukterį Lėją pas jį, ir jis įėjo pas ją. Labanas davė Lėjai savo tarnaitę Zelpą.

Rytui išaušus, pasirodė, kad tai buvo Lėja. Tada jis tarė Labanui: ‚Ką man padarei! Ar ne už Rachelę tarnavau? Kam tad mane apgavai?‘ Labanas atsakė: ‚Mūsų krašte taip nedaro, kad išleistų jaunesniąją anksčiau už vyresniąją. Pabaik šią savaitę, po to duosiu tau Rachelę, už kurią tarnausi dar kitus septynerius metus!‘ Jokūbas sutiko ir pabaigė tą savaitę. Tada Labanas davė jam savo dukterį Rachelę už žmoną. Labanas davė savo dukteriai Rachelei tarnaitę Balą.

Jis įėjo ir pas Rachelę ir mylėjo ją labiau už Lėją; ir tarnavo dar kitus septynerius metus. Viešpats matydamas, kad Jokūbas Lėjos nemylėjo, padarė ją vaisingą, o Rachelę - nevaisingą. Lėja pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Rubenu, nes ji sakė: ‚Viešpats atsižvelgė į mano sielvartą; dabar mane mylės mano vyras‘. Ji pagimdė kitą sūnų ir tarė: ‚Kadangi Viešpats išgirdo, kad manęs nemyli, Jis davė man dar ir šitą‘. Ji pavadino jį Simeonu. Po to ji vėl pagimdė sūnų ir tarė: ‚Dabar mano vyras prisiriš prie manęs, nes aš jam pagimdžiau tris sūnus‘. Todėl ji pavadino jį Leviu. Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, ir tarė: ‚Dabar šlovinsiu Viešpatį‘. Todėl ji pavadino jį Judu. Po to ji liovėsi gimdžiusi.

Malonės ir kentėjimų šeima

Šio pasakojimo kontekstas yra tai, kad Jokūbas kilęs iš šeimos, išrinktos malone ir kupinos kentėjimų. Jokūbo senelis buvo Abraomas, kuriam Dievas buvo pažadėjęs, kad tarp jo palikuonių bus Mesijas - tai Dievo malonė.

Abraomas turėjo vieną sūnų - Izaoką. Kai Izaoko žmona Rebeka pastojo ir jos įsčiose buvo du sūnūs, Dievas siuntė Izaokui pranašystę „Vyresnysis tarnaus jaunesniajam". Rebeka pagimdo Jokūbą ir Ezavą, tačiau Izaokas ignoruoja Dievo žodžius. Tėvo širdis skirta Ezavui. Dėl to jiems suaugus, nelaimė ištinka tiek Jokūbą, tiek ir Ezavą. Ezavas išaugo savavalis ir išdidus. O Jokūbas, savo ruožtu, tapo melagiu ir apgaviku. Galiausiai Jokūbas apgauna ir savo tėvą.

Supratęs Jokūbo apgaulę, Ezavas prisiekia jį nužudyti. Todėl Jokūbas priverstas gelbėtis bėgdamas į tolimus kraštus, kur dėdė Labanas priima Jokūbą į savo šeimą.  Atrodo, kad visas Jokūbo gyvenimas sužlugdytas. Jis neturi pinigų. Jis neturi namų. Gyvena svetimoje žemėje. Viskas baigta. Šie įvykiai ir sudaro nagrinėjamo pasakojimo kontekstą.

Labano sumanymai ir Lėjos likimas

Nuo šio momento nagrinėjamoji istorija skyla į dvi dalis: Labano sumanymai ir Lėjos likimas. Labanas iš gailestingumo priima Jokūbą į savo šeimą, ir sūnėnas mėnesį laiko dirba pas jį piemeniu. Staiga Labanas pradeda suprasti, jog jeigu Jokūbas taps jo piemenų vadovu, tuomet jis pats galės uždirbti daugiau pinigų. Žinoma, jei už atliktą darbą Jokūbui nemokės pernelyg daug. Todėl Labanas ateina pas Jokūbą ir taria: „Aš noriu sudaryti su tavimi sutartį. Ką tu norėtum gauti dirbdamas pas mane?" Jokūbas atsako: „Rachelę".Tačiau Labanas toks pat melagis ir apgavikas, kaip ir Jokūbas, tik vyresnis už Jokūbą dvidešimt penkeriais metais...

Antroji Labano problema - tai  Lėja. „Labanas turėjo dvi dukteris: vyresnioji vardu Lėja, o jaunesnioji - Rachelė. Lėjos akys buvo silpnos, o Rachelė buvo gražaus veido ir dailios išvaizdos".  Peržiūrėję daugybę šio teksto vertimų, pamatysite, jog kiekvienas vertimas Lėjos akis aprašo skirtingai. Kai kuriuose iš jų sakoma, kad jos akys buvo švelnios. Kituose - kad jos akys buvo meilios. Trečiuose - kad jos akys buvo „sudužusios", kadangi pats žodis hebrajų kalba reiškia  „trapus daiktas, kurį labai lengva sudaužyti". Tačiau iš tikrųjų niekas tiksliai nežino tikrosios šio žodžio reikšmės. Jeigu būtų rašoma apie silpną Lėjos regėjimą, tuomet jis skambėtų taip: „Lėjos regėjimas buvo silpnas, o Rachelės labai geras. Ji galėjo toli matyti". Tačiau tekstas apie tai nekalba. Iš tiesų tekstas nekalba apie tai, koks buvo jų regėjimas, o apie tai, kaip jos atrodė.

Taigi tekstas kalba apie tai, kad gyveno kartą dvi merginos. Viena Labano dukra buvo trumparegė arba išverstakė, arba sirgo kokia kita akių liga. Bet kuriuo atveju, ji atrodė atgrasiai. O jos sesuo Rachelė buvo gražuolė. Šioms mergaitėms buvo lemta gyventi ir augti kartu. Šiame Biblijos tekste situacija aprašoma su negailestingu sąžiningumu. Labanas galbūt žiūri į savo tikrą dukrą ir galvoja: „Aš niekada negalėsiu šios vargšelės išleisti už vyro. Bet dabar sugalvojau būdą, kaip tapti turtingu žmogumi ir tuo pat metu pasirūpinti, kad dukters išlaikymu rūpintųsi kitas žmogus".

Taigi, pradirbęs septynerius metus, Jokūbas ateina pas Labaną ir sako: „Dėde, aš tau atidirbau žadėtuosius septynerius metus. Todėl atiduok man mano žmoną". Labanas sako Jokūbui: „Gerai, jokių problemų!". Kaip žinome, tais laikais vestuvės tęsėsi septynias dienas. Jokūbas buvo pats laimingiausias žmogus iš visų susirinkusių į vestuvių pokylį, nes galvojo: „Dabar aš turiu savąją Rachelę! Pagaliau mano gyvenimas tvarkosi! Pagaliau aš gausiu bent kokią paguodą tarp visų negandų ir darganų, kurios mane persekioja gyvenimo kelyje". Štai, pagaliau, pirmojo naktinio pasivaikščiojimo metu pasirodo nuometu apsidengusi jaunoji. Galų gale jie kartu! Jie gulasi į vestuvių guolį. Ir kaip sakoma hebrajiškame tekste: „Rytui atėjus pamatė - tai Lėja".

Žinoma, Jokūbas eina pas Labaną ir sako: „Kodėl tu taip pasielgei su manimi?" O Labanas atsako: „Paklausyk, mes turime tokį paprotį. Aš negaliu už vyro išleisti jaunesniosios dukters anksčiau už vyresniąją". Rachelę įsimylėjęs Jokūbas taria Labanui: „Ką gi man daryti?" Labanas atsako savo sūnėnui: „Štai ką tau pasakysiu. Tu gali sau į žmonas imti ir Rachelę, tačiau už ją turi atidirbti dar septynerius metus". Dėl savo tėvo godumo ir suktumo Lėjos gyvenimas virsta tikru pragaru. Lėja, kuri laikui einant, būtų galėjusi savo širdyje susitaikyti likdama netekėjusi pakankamai ilgą laiką, ji galėjo priprasti prie to, jog nėra geidžiama, jog nekonkuruoja nuotakų mugėje. Lėja galėjo susitaikyti laikui einant, tačiau dėl savo giminaičių yra priversta būti susituokusi su žmogumi, kuris ne tik jos nemyli (regis, ir šiandien ne vienoje šeimoje taip yra), bet yra įsimylėjęs savo antrąją žmoną. Jos tikrą seserį! Lėjos gyvenimas virsta pragaru.

Iš šio pasakojimo galim išskirti šešias pamokas. Trys iš jų yra blogosios naujienos ir trys - gerosios. Pirmiausia peržiūrėkime tris blogąsias naujienas.

I-oji bloga naujiena: nuodėmė mus formuoja

Pirmoji bloga naujiena yra tai, kad nuodėmė mus formuoja... Biblija sako, jog kai mes nusidedame, tai nėra paprastas įvykis, kurį galiausiai pamirštame. Mes sukuriame ir išlaisviname griaunančią jėgą, kuri, be jokių abejonių, griauna mūsų gyvenimą. Pažiūrėkime, kaip Izaokas elgėsi su Jokūbu, taip Jokūbas elgiasi su Lėja. O tai, kaip Jokūbas elgėsi su Lėja, vertė šios moters vaikus nekęsti Rachelės vaikų nuo pat jų gimimo. O kadangi Lėjos vaikai nekentė Rachelės vaikų ir matė, kaip jų tėvas apgaudinėja ir nusideda, tai jiems nebuvo sunku parduoti Juozapą į vergiją ir apgauti Jokūbą pasakius, kad jo mylimas sūnus miręs. Melas gimdo melą. Nuodėmė gimdo nuodėmę. Nuodėmė panaši į riedulio metimą į vandenį, kai ratilai be galo ilgai sklaidosi vandens paviršiuje.

Mes niekada negalėsime visiškai išvengti nuodėmės ar jos atsikratyti. Mes nuolat susidursime su tuo, kad gyvenime, taigi ir tarpusavio santykiuose, Dievo valia pažeidžiama. Tai ir yra pirmoji blogųjų naujienų dalis. 

II-oji bloga naujiena: o ryte nuolatos Lėja

Antroji bloga naujiena yra tai, kad visas mūsų gyvenimas - tai nuolatinis nusivylimas. Šiame pasakojime Lėja simbolizuoja kažką nemalonaus. Jokūbas sako: „Pagaliau aš būsiu laimingas. Pagaliau vesiu Rachelę!" Bet ryte santuokiniame guolyje jis pamatė Lėją! D. Kidneris tvirtina, jog ši scena reiškia, kad nėra skirtumo, kokias viltis siejate su savo darbu, santuoka, meile, karjera ir t. t. galiausiai aplankys nusivylimas. Niekas dar taip gerai neparašė apie tai, kaip C. S. Lewisas:

Dauguma žmonių, jei jie iš tikrųjų išmoks tyrinėti savo širdį (ir būtent to imtis aš raginu jus tiesiog dabar), galės sužinoti, ko jie trokšta. Jie sužinos, jog trokšta to, ko negalės įsigyti šiame pasaulyje. Mūsų pasaulyje yra didžiulė įvairovė mums siūlomų daiktų, tačiau galiausiai mes jų negauname. Stiprūs troškimai, kylantys mumyse, kai pirmą kartą įsimylime arba svajojame apie kelionę į kitą šalį, arba pirmą kartą sėdame mokytis pamėgto dalyko, tai yra troškimai, kurių, iš tiesų, negalės patenkinti nei santuoka, nei kelionės, nei mokslai. Aš dabar nekalbu apie tai, kas paprastai vadinama nesėkmingomis santuokomis, ar apie kažką panašaus. Aš kalbu apie pačias geriausias iš galimų santuokų. Visuomet yra kažkas, kas patraukia mūsų dėmesį. Visuomet yra kažkas intriguojančio ir patrauklaus šitame pirmajame troškimo momente, kuris tikrovėje greitai praranda savo gaivumą ir išnyksta. Sutuoktinis gali būti geru sutuoktiniu. Gyvenimo dekoracijos gali būti puikios. Viskas gali būti puiku, tačiau viskas dingsta. Nes ryte visada bus Lėja.
 
Galiausiai šis nusivylimas išryškės visiškai. Kelias, kurį jūs pasirinksite, turės įtakos jums iki gyvenimo pabaigos.
- Galime paniekinti tai, ką turime, ir siekti geresnio - geresnės moters, geresnio vyro, geresnio darbo - bet taip mes tiesiog elgsimės kvailai.
- Galime kaltinti save ir neapkęsti tik savęs.
- Galime kaltinti gyvenimą užkietindami savo širdį ir nesitikėdami nieko geresnio - tai pavers mus užkietėjusiais cinikais.
- Galime teigti, kad jei šiame gyvenime nėra Rachelės, tuomet Rachelė turi būti už šio žemiškojo gyvenimo ribų. Jei šiame gyvenime nėra to, kas iš tiesų gali patenkinti mane, tai reiškia, kad aš sutvertas kažkam, kas pranoksta šį žemiškąjį gyvenimą. Tokia nuostata padarys mus krikščionimis.

III-oji bloga naujiena: mes žlugdome savo gyvenimą darydami stabą iš šeimos

Nors tai skamba labai keistai, tačiau tokia padėtis, kai mūsų gyvenimo viltys yra susijusios su šeima, kuri leidžia mums pasijusti mylimiems ir branginamiems ir kad mūsų gyvenimas nėra betikslis, yra tam tikra stabų garbinimo forma. Jokūbas sako: „Jeigu aš gausiu šią nuostabią merginą į žmonas, tuomet aš iš tiesų būsiu laimingas". Bet jo svajonės neišsipildė. Nelaimingoji Lėja, savo ruožtu, sako: „Jei aš turėsiu kūdikį, jei turėsiu sūnų, turėsiu puikią šeimą ir žinosiu, jog gyvenau ne veltui. Tuomet aš būsiu mylima." Bet jos svajonės neišsipildė.

Statydami savo gyvenimą tik ant idealios šeimos pamato, prieštaraujame Šventajam Raštui. Čia nagrinėjamas Biblijos tekstas išstoja prieš konservatyviosios visuomenės stabus, ir jame pagrindžiama mintis, jog jeigu jūs pašvęsite gyvenimą tik savo sutuoktiniui, tuomet, geriausiu atveju, būsite emocionaliai priklausomas nuo sutuoktinio arba pernelyg jį kontroliuosite. Jeigu jūs visiškai pašvęsite gyvenimą savo vaikams, tuomet bandysite už juos nugyventi gyvenimą. Geriausiu atveju, jie arba pradės neapkęsti jūsų, arba negalės tapti savarankiškais. O blogiausiu - jūs iki savo gyvenimo pabaigos naudosite prieš juos prievartą, kadangi jūsų vaikai turi būti patys geriausi, patys teisingiausi. Kaip ir Lėja dar ir dar kartą sako: „O, aš turiu sūnų. Štai dabar...". Senovėje Artimuosiuose Rytuose moteris privalėjo turėti vaikų. Lėja turi vaikų, tačiau jos gyvenimas nesusiklosto.
Jei jos vyras būtų geriau su ja elgęsis, tuomet ji būtų galėjusi ilgiau klysti. Bet, Lėjos laimei, to neįvyko. Galiausiai ji suprato, jog bet kokie stabai tik sustiprina nusivylimą šiuo pasauliu.

I-oji gera naujiena: Dievas bendrauja su netobulaisiais

Pirmiausia reikėtų prisiminti, jog geroji žinia yra tai, kad Dievas bendrauja su netobulaisiais. Skaitydami Šventąjį Raštą matome daugybę pavyzdžių žmogiško kvailumo, niekšiškumo, klastingumo, netgi iš Abraomo, Izaoko, Jokūbo ir Dovydo. Biblija nėra sektinų pavyzdžių rinkinys. Ji nėra skirta didžių žmonių darbams aprašyti. Biblija vis iš naujo aprašo gyvenimus vyrų ir moterų, su kuriais Dievas dirba nežiūrint į tai, jog jie priešinasi Jo malonei, nėra verti Jo malonės, nesiekia Jo malonės ir net nedėkoja Dievui už Jo malonę po to, kai Jis juos išgelbsti ta pačia malone!

Jei Biblija būtų geradarių ar įkvepiančių istorijų su sektinais pavyzdžiais knyga, tai reikštų, jog Šventasis Raštas niekuo nesiskiria nuo kitų pasaulio religijų. Juk bet kuri kita religija ragina: „Stenkis daryti gera. Gyvenk teisingai. Sek didvyrių pavyzdžiu. Jei tu tikrai labai stengsiesi, tuomet galėsi pakilti laiptais į dangų."

Pažiūrėkime į Biblijos didvyrius. Jų gyvenime buvo Dievo apreiškimai ir stebuklai. Vis dėlto, jie vis iš naujo nusidėdavo. Mūsų Biblija, mūsų Dievas, krikščionių Dievas nėra tas Dievas, kuris stovi laiptų viršuje. Jis yra Dievas, kuris pasiuntė į šį pasaulį savo Sūnų, kad Sūnus taptų laiptais į dangų. Jis nėra toks Dievas, kuris sako: „Daryk!", bet kuris sako: „Mano Sūnus, Jėzus Kristus nužengė pas jus ir nugyveno gyvenimą, kurį jūs turėjote nugyventi, ir mirė mirtimi, kuria jūs turėjote mirti". Štai kodėl Biblijos istorijos yra pasakojimai apie silpnus žmones, panašius į mus, kuriuos galingas Dievas išgelbėjo tapdamas silpnu ir priimdamas mirtį ant kryžiaus! Dievas bendrauja su netobulais žmonėmis.

II-oji gera naujiena: Dievas veikia per netobulus žmones

Antroji gera žinia yra ta, kad Dievas veikia per netobuluosius. Labanas iš tiesų įskaudino Lėją. Labanas pakenkė Jokūbui. Bet tik visų Labano gudrybių ir niekšysčių dėka Jokūbas nusižemino prieš Dievą.
Kai kurie Šventojo Rašto aiškintojai klausia: „Kodėl Jokūbas nesiekė savo, kai pamatė, jog Labanas jį apgavo? Jis galėjo pasakyti Labanui, jog nesiruošia dirbti už Rachelę dar septynerius metus. Kodėl gi jis šito nepadarė?" Galbūt Jokūbas per Labaną pamatė patį save ir pradėjo nekęsti šio paveikslo. Jokūbas pagaliau pradėjo suprasti, kuo jis iš tiesų buvo ir ką padarė. 

Dievas mūsų gyvenime veikia per netobulus žmones. Galbūt jūsų gyvenime yra jūsų paties Labanas. Vietoj to, kad šaukti: „O Viešpatie! Kam tu leidai, kad mano gyvenime atsirastų šis Labanas?", derėtų suvokti, jog Dievas ne tik bendrauja su netobulaisiais, bet ir veikia per juos.

III-oji gera naujiena: Dievas veikia pačiuose silpniausiuose

Ir galiausiai, Dievas kreipia dėmesį į pačius silpniausius žmones. Jis ne tik bendrauja su silpnaisiais ir veikia per netobuluosius, bet Jis veikia pačiuose silpniausiuose ir labiausiai kenčiančiuose žmonėse.
Pradžioje Lėja elgiasi kaip neprotinga moteris. Ji bando padaryti visa, kas nuo jos priklauso, kad išsikapstytų iš savo gyvenimo pragaro. Galbūt apimta nevilties ji galvoja: „Aš visuomet žinojau, kad esu negraži, kad šio pasaulio akyse nesu nieko verta. Bet dabar man tai primenama kiekvieną dieną. Kaip man pakelti visą šį pragarą?" Ir Lėja randa išeitį: „Štai dabar mano vyras išgelbės mane! Dabar mano sutuoktinis pamils mane!"

Lėja siekė užkariauti vyro širdį praktiškai visą savo gyvenimą. Tačiau pasakojimo pabaigoje kažkas pasikeitė iš esmės. Anksčiau kiekvieną kartą pagimdžiusi ji tardavo: „Štai dabar mano vyras pamils mane. Štai dabar mano vyras pamils mane. Štai dabar mano vyras pamils mane." Bet galiausiai ji tarė: „Dabar šlovinsiu Viešpatį". Neliko jokios užuominos apie vyrą. Lėja liovėsi bandžiusi užkariauti vyro palankumą, ji liovėsi žiūrėjusi į savo vaikus, kaip į priemonę vyro palankumui pasiekti ar kreipti dėmesį į visas likusias savo gyvenimo aplinkybes ir tarė: „Dabar šlovinsiu Viešpatį". Labanas, Jokūbas ir visi likusieji ją skaudinę, išnaudoję, iš jos tyčiojąsi žmonės tiek laiko, kiek ji buvo savo stabų nelaisvėje, pradingo! Ji susigrąžino gyvenimą!

Kas gi buvo šis vaikelis? Tai Judas. Judas buvo pažadėtoji sėkla, per jį ir pati Lėja tampa sėkla. Paniekintoji Lėja, atstumtoji ir bjaurioji. Kam Dievui tokiam tikslui reikia išsirinkti Lėją? Atsakymas yra pačiame tekste: „Viešpats pamatė, kad Lėja buvo nemylima, ir atėjo pas ją" (lietuviškame Biblijos vertime: „Viešpats matydamas, kad Jokūbas Lėjos nemylėjo, padarė ją vaisingą".). Čia Senasis Testamentas parodo mums tai, apie ką kalba Naujasis Testamentas. Dievas iš savo malonės atkreipia dėmesį į silpnuosius. Jis trokšta būti su tais, su kuriais niekas nenori būti.

Maža to, žvelgdamas į vyro nemylimą žmoną, Dievas parodo jai, kad yra dangiškasis Jaunikis. Biblija mums kalba, jog šis Jaunikis - Jėzus Kristus. Jis ne tik Karalius, ne tik Piemuo. Jis Jaunikis, o mes - Jo nuotaka. Mes galime atrodyti kaip Lėja, ir vis tik Jėzaus Kristaus akyse būsime tokie nuostabūs, kaip Rachelė Izaoko akyse. Štai kodėl Jis išsirenka kvailus, kad sugėdinti išmintinguosius. Dievas išsirenka silpnus, kad sugėdinti stipriuosius. Dievas išsirenka tai, kas menka, kad paniekintų tai, kas reikšminga. Ir tai - Dievo malonė.

----
Jei jūs sudirgstate matydami sutuoktuvių ceremoniją (nes patys nesate susituokę) arba desperatiškai bandote susituokti, tuomet jūs nesupratote pasakojimo esmės. Nes ryte jūs neišvysite to, ką tikėjotės išvysti! Tik danguje mes turime Tėvą, kuris susitvarkys su visais mūsų netobulais, žemiškais tėvais. Danguje mes turime Brolį, kuris susitvarkys su visomis mūsų nuo tobulumo tolimomis šeimomis. Danguje mes turime Sutuoktinį, kuris susitvarkys su visais mūsų neidealiais sutuoktiniais. Bet iki to laiko, kol Jis netaps mūsų gyvenimo tikslu, iki to laiko, kol neištarsime: „Dabar aš šlovinsiu Viešpatį", mes negalėsime susidoroti su mus supančiu netobulumu.

Žmogus, kuris mano, jog kažkas kitas sugriovė jo gyvenimą, turėtų pažvelgti į Lėją. Lėja galiausiai susigrąžina savo gyvenimą. Lėjai nebereikia likti su kartėliu ir kančiose! Lėjai nebereikia neapkęsti! Ji sako: „Dabar šlovinsiu Viešpatį". Kad galėtum būti laimingu, reikalingas tik Jėzus. Elkitės taip, ir jūs susigrąžinsite savo gyvenimą!

www.PreachingToday.com
Parengta pagal T. Kellerio pamokslą, kurio konspektą rasite www.reformed.org
Iliustracija: Rachelė ir Lėja, dailininkas Dante Gabriel Rossetti

Straipsnis iš archyvo