Ne kartą bažnyčioje atkreipdavau dėmesį į įdomiu, nematytu šalikėliu ar kepuraite pasipuošusią moterį. Sužinojau, kad jos dirbiniai puošia bei šildo ir kitus. Nors prikalbinti pokalbiui nebuvo labai paprasta, visgi Eglė atvėrė savo dirbtuvėlių duris. Tad šįkart kalbiname veltinį atradusią ir jį pamėgusią Kauno bažnyčios narę Eglę Kazlauskienę.
Egle, kada tavo gyvenime atsirado kūryba?
Nė negaliu tiksliai pasakyti... Anksčiau, sovietmečiu, parduotuvėse nieko nebuvo, buvo sudėtinga gauti net paprastų drabužių. Mokėjau megzti, siūti, tad vis ką nors pati nusimegzdavau ar pasisiūdavau, nes norėjosi pasipuošti. Tad megzdavau ir siūdavau tiesiog dėl savęs.
Veltiniu susižavėjau, kai teko išeiti iš darbo... Būdavau namie ir nežinojau, kuo užsiimti. Pradėjau žiūrėti pamokėles internete ir bandyti velti. Pirmiausia pabandžiau nuvelti vaikiškus batukus, po to šlepetes. Po truputį, po truputį taip vilną ir „prisijaukinau“. O po kelerių metų nuvykau į šlepečių vėlimo kursus, nes norėjau sužinoti, ar viską darau gerai.
Kadangi velti šlepetes yra fiziškai gana sunkus darbas, tad bandau gaminti ir kitokių dirbinių: veliu riešines, pirštines, šalikus. Be to, ne tik veliu iš vilnos, bet ir dekoruoju šilką. Išbandau vis naujas technikas, pavyzdžiui, neseniai išmėginau medioprint techniką – šilkas dažomas augalais ir dažais.
Ką veikei anksčiau ir kur dirbi dabar?
Baigusi mokyklą, kurį laiką dirbau pašte, paskui laikraštyje „Noriu“ – dariau nedideles reklamas ir skelbimus. Dabar nepilnu etatu dirbu AB „Ortopedijos technika“. Jau buvau pradėjusi velti šlepetes, tad norėjosi daugiau suprasti, kaip gaminama avalynė, todėl nusprendžiau pasimokyti. Pasirinkau profesinę mokyklą, o praktiką atlikau būtent šioje įmonėje. Čia ir likau dirbti. Iš pradžių dirbau avalynės modeliuotoja, o dabar dirbu detalizuotoja, t. y. modelį perkeliu ant popieriaus ir išdalinu dalimis. Džiaugiuosi, kad galiu dirbti ne visą darbo dieną – taip lieka laiko dar ir veltiniui.
Ar pasimokius ir pradėjus dirbti su avalyne pasikeitė tavo pačios gaminami modeliai?
Šlepečių modeliai beveik nepakito. Bet pradėjau gaminti veltinius batus – nusivėliau sau keletą porų, su kuriais stovėti mugėse tikrai daug maloniau nei su odiniais batais, nes nešąla kojos. Gaila, kad Lietuvoje šie batai nepaklausūs, nes jie skirti sausoms ir šaltoms žiemoms, o mūsų žiemomis dažnai krenta šlapdriba arba net lyja...
Kai kurių dalykų išmokau tiesiog internete stebėdama rusių moterų organizuojamus Vilnos festivalius, kuriuose veltinio meistrai pasakoja apie save, pristato savo kūrybą, pasidalija savo atradimais, vėlimo technologijomis, o norinčioms plačiau ir rimčiau velti pasiūlo įsigyti vaizdo medžiagą. Rusės moterys atviresnės, jos noriai dalijasi savo žiniomis. Lietuvės daug uždaresnės ir santūresnės.
Kaip į tavo pomėgį kurti reagavo namiškiai?
Kai susidomėjau veltiniu ir pati pradėjau velti, namiškiai apsidžiaugė, nes tuo metu neturėjau darbo. Kadangi veldavau namuose, spėdavau ir šeimai pietus pagaminti. Kita vertus, šis užsiėmimas reikalauja vietos – aš užimdavau visą virtuvę. Kalėdiniu laikotarpiu, kai turėdavau daugiausia užsakymų, užsibūdavau joje iki vidurnakčio, o tai šeimos nariams jau nelabai patiko (šypsosi). Dabar vaikai jau užaugę, išvykę studijuoti, taigi lieka daugiau laiko kūrybai. Vis dėlto šlepečių gaminimo aš nevadinu kūryba – tai daugiau fizinis darbas. Kūryba – kai išbandau ką nors naujo, kai kažką gaminu parodai ar kuriu kam nors dovaną. Pavyzdžiui, prieš keletą metų Veltinio gildija organizavo parodą „Prabudimai“, kuriai besiruošdama aš iš vilnos nuvėliau puodelius ir vazelę su gėlėmis.
Kaip tik norėjau paklausti, kas tau yra kūryba?
Pirmiausia – tai džiaugsmas ir geras laiko praleidimo būdas, kupinas atradimų. Vilna – labai universali medžiaga, iš kurios gali pasigaminti ir batus, ir paltą, ir suknelę, ir šalikėlį. Taip pat galima pasidaryti kokią nors interjero detalę, pavyzdžiui, šviestuvo gaubtą, paveikslą ar kilimėlį. Bet kuris gaminys gali tapti ir puikia dovana.
Iš kur semiesi įkvėpimo? Ar kurdama jauti Dievo prisilietimą?
Įkvėpimas tikriausiai ateina „iš viršaus“. Kartais vaikštau, meldžiuosi, ir ateina mintys... Tikiu, kad jos – iš Dievo, nes juk visa, kas gera, ateina iš Jo. Biblijoje rašoma: Pavesk savo darbus Viešpačiui, ir tavo sumanymai pasiseks (Pat 16, 3). Tad tai ir stengiuosi daryti.
Žinoma, kartais ką nors gražaus, įdomaus pamatau tiesiog gatvėje, kartais kokias idėjas padiktuoja reklamos. Kai kuriu ką nors asmeniškai kokiam žmogui, galvoju apie jį, tada taip pat gimsta daugybė įvairiausių idėjų.
Ką labiausiai patinka gaminti, kas mieliausia širdžiai?
Daugiausia gaminu šlepetes, jos – viena paklausiausių mano prekių. Kai nusibosta, imuosi ko nors kito, pavyzdžiui, šalikėlių. Juos daryti labai įdomu, išbandau vis kitokias technikas, tačiau juos mažiau perka.
Internete apžiūrinėdama tavo darbus mačiau ir nuveltų guolių gyvūnams. Kaip gimė tokia mintis?
Kartą kažkas paprašė nuvelti guolį katei. Vieną pagaminusi, nuotrauką įkėliau į internetą. Atsirado ir daugiau norinčių įsigyti tokius guolius, bet dažniausiai juos užsako užsieniečiai.
Tai dabar vilna jau paklūsta tavo rankoms?
Šiek tiek (šypsosi). Vilna yra įdomi medžiaga: turi mintį, pradedi ką nors velti, bet negali iki galo žinoti, kas išeis.
Ar kuriant padeda šeimos nariai arba kiti žmonės?
Sūnus Jonas kartais padeda gaminti šlepetes, ypač kalėdiniu laikotarpiu, kai darbo daugiausia. Vyras padeda kuriant gaminių aprašymus anglų kalba ir atsakant į laiškus. Jis man padėjo ir internetinę parduotuvę sukurti.
Vadinasi, tavo darbai keliauja ne tik į lietuvaičių namus?
Taip, per internetinę parduotuvę mano darbų įsigyja ir užsieniečiai. Iš jų gaunu 70–100 užsakymų per metus. Jie taip pat daugiausia perka šlepetes.
Ar įmanoma išgyventi iš veltinio?
Mano pajamos pasiskirsto maždaug per pusę – iš veltinio ir iš darbo. Šaltuoju metų laiku daugiau užsakymų veltiniui, o vasarą turiu daugiau laisvo laiko, nes užsakymų labai sumažėja. Tad labai gerai, kad pajamos iš darbo nepriklauso nuo metų laiko. Pavasarį ir rudenį važiuoju į muges, bet pastebėjau, kad dabar žmonės mažiau perka. Bandau vystyti prekybą internetu...
Padarius kiekvieną darbą reikia jį nufotografuoti ir gražiai pateikti, dažnai ir aprašyti anglų kalba – tai atlikti, kaip minėjau, labai padeda vyras. Taigi reikia būti universaliu žmogumi: ne tik pagaminti daiktą, bet ir sugebėti jį pateikti, rasti jam pirkėją, o tai nėra labai paprasta. Vieni žmonės yra tiesiog sutverti ką nors pardavinėti, o man tai nėra pats mėgstamiausias užsiėmimas. Man buvo nedrąsu vienai ir į muges važiuoti, tad šią mintį išsakiau Dievui ir keliems žmonėms. Dabar į muges jau važiuoju su kolege-drauge.
Kur galima įsigyti tavo sukurtų rankdarbių?
Kartais žmonės asmeniškai paprašo ką nors nuvelti, bet daugiausia užsakymų gaunu internetu (www.elija.veltinis.lt ir elijana.etsy.com). Pasitaiko, kad, kartą užsisakęs kokį gaminį, vėliau tas pats žmogus užsako ir dar ką nors – labai džiaugiuosi, kai klientas sugrįžta...
Minėjai, kad yra Veltinio gildija. Papasakok apie ją.
Taip, yra įsikūrusi Lietuvos veltinio gildija. Taip pat Kaune yra veltinį mylinčių moterų grupelė, tad įkūrėme klubą „Vilnos vilionės“. Mes stengiamės susitikti kartą per mėnesį ir pasidalinti savo žiniomis ir atradimais. Susibūrusios taip pat mokomės naujų vėlimo ar darbo su šilku technikų. Taip mes ir augame, tobulėjame.
Gal šiek tiek pravertum vėlimo paslapties šydą ir pasidalintum patarimais, ką būtų nesudėtinga pagaminti ir net tiktų padovanoti?
Manau, tikrai nesudėtinga yra pagaminti muiliuką-kempinę. Reikia tik nusipirkti muilo gabaliuką ir, žinoma, šiek tiek vilnos. Kokios formos ir dydžio muilą rinktis, kokias vilnos spalvas rinktis – tai priklauso nuo jūsų norų ir fantazijos. Žinoma, ir tokį muiliuką galima dekoruoti labai įvairiai, bet šįkart parodysiu tikrai paprastą būdą, kuris, tikiuosi, pavyks net ir niekada velti nemėginusiam žmogui.
Taigi, paimame šiek tiek vilnos, ją pasklaidome. Vilnos turi būti tiek, kad į ją būtų galima įvynioti pasirinktą muiliuką. Dedame į vidurį muilo gabalėlį ir jį apgaubiame vilna. Galus užlankstome. Tada imame kitos spalvos vilnos ar kokio spalvoto lino pluošto (tai priklauso nuo jūsų fantazijos) ir apvyniojame tą į vilną įsuktą muilo gabalėlį.
Kai muiliuką jau gaubia vilna, sudrėkiname jį karštu vandeniu ir švelniai patriname, pamaigome. Jei muiliukas iš vidaus ne itin putoja, galima pamuiluoti kitu muilu iš išorės, bet paprastai užtenka iš vidaus pro vilną besiskverbiančio muilo putų. Vis maigome ir švelniai triname. Karštu vandeniu sudrėkinta ir maigoma vilna traukiasi ir stipriai apgaubia muiliuką. Kai visa vilna sudrėksta ir „prisiglaudžia“ prie muilo, padedame jį džiūti.
Šis procesas tikrai nesudėtingas, tad nesibaiminkite ir išmėginkite. Sėkmės!
Egle, dėkojame tau už pokalbį. Linkime tau kūrybinės sėkmės ir naujų ar vis sugrįžtančių pirkėjų.
Kalbino Žaneta Martingale, paruošė Viltė Paukštytė
_64x64_9de.jpg)
