Kuo mes tikime

Šventasis Raštas

Nors apie Dievo gerumą ir išmintį liudija visa Jo kūrinija, tokio pažinimo išgelbėjimui nepakanka. Todėl Viešpats, daugelį kartų įvairiais būdais apreiškęs save žmonėms, panorėjo, kad šis apreiškimas būtų užrašytas ir taptų Jo apreiškimu mums. Šventajame Rašte (Biblijoje) yra viskas, kas mums būtina žinoti apie Dievo šlovę, išgelbėjimą ir tikėjimą. 

Šventuoju Raštu, arba užrašytu Dievo žodžiu, laikome 66 Senojo ir Naujojo Testamento knygas, kurios yra Dievo įkvėptos ir duotos kaip tikėjimo ir gyvenimo norma. Biblija negali būti papildyta nei naujais Dvasios apreiškimais, nei žmonių tradicija. 

Biblijos autoritetą lemia pats jos autorius, Dievas, o ne žmonių ar Bažnyčios liudijimas. Jos dievišku autoritetingumu ir neklaidingumu iki galo įtikina Šventosios Dvasios liudijimas mūsų širdyse. Vienintelis patikimas Biblijos aiškinimo kriterijus yra pati Biblija. Šventoji Dvasia, kalbanti per Raštą, yra aukščiausias teisėjas visais ginčytinais tikėjimo klausimais. Tik Ja mes turime visiškai pasikliauti. 

Tikėjimo išpažinimas

Protestantiškoje tradicijoje tikėjimo išpažinimai neprilygsta Šventajam Raštui, bet, kaip ir visi žmogaus kūriniai, pasižymi sąlyginiu autoritetu ir vertingi tiek, kiek tiksliai perteikia Biblijos mokymą. Tik Biblija turi dievišką ir absoliutų autoritetą (normuojanti norma), o išpažinimai (sunorminta norma) — bažnytinį, sąlyginį. Biblija yra Dievo žodis žmonėms, o išpažinimai yra mūsų atsakymas — žmonių žodžiai — į Dievo apreiškimą. Tikėjimo išpažinimai, kartais dar vadinami tikėjimo simboliais, padeda geriau suprasti Šventąjį Raštą, vengti klaidų, aiškiau apibrėžti sudėtingas tiesas ir mokymą.

Remdamiesi Šventuoju Raštu mes tikime ir išpažįstame, kad:

Dievas, visko Kūrėjas, tobulas ir amžinas, yra vienas trijuose asmenyse – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Jie visi lygūs savo galia, šlove ir esybe (Pakartoto Įstatymo  6, 4; Psalmių 90, 2; Psalmių 102, 25–27; Psalmių 110, 1; Izaijo 61, 1; Mato 3, 16–17; Mato 28, 19; 1 Korintiečiams 12, 4–6; 2 Korintiečiams 13, 13; Efeziečiams 4, 4–6; 1 Petro 1, 2).

Jėzus Kristus yra amžinas Dievo Sūnus, vienos esybės su Tėvu, tikras Dievas ir tikras žmogus, galutinis Dievo apreiškimas žmonijai. Jis buvo pradėtas Šventąja Dvasia ir gimė iš mergelės Marijos, mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes pagal Šventojo Rašto pranašystes, prisikėlė kūne, pakilo į dangų, Dievo didybės dešinėje yra visos kūrinijos Viešpats ir tikinčiųjų vyriausiasis kunigas bei užtarėjas (Jono 1, 1.14; Mato 1, 18–25; Romiečiams 1, 4; Mato 28, 18; Romiečiams 8, 34; 1 Korintiečiams 15, 3–4; Hebrajams 4, 14–16; Hebrajams 7, 25; 1 Petro 2, 24).

Žmogus (vyras ir moteris) buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tačiau puolė į nuodėmę ir dėl to pasmerktas amžinai pražūčiai, iš kurios gali būti išgelbėtas tik atgimdančiu Šventosios Dvasios veikimu; Ji apkaltina nusidėjėlį, apšviečia jį ir skatina tikėti Jėzumi Kristumi bei Jo atliktu atpirkimu (Pradžios 1, 27; Pradžios 3, 1–19; Jono 3, 3-8; Romiečiams 3, 9–26; Romiečiams 8, 9–16; Titui 3, 5–7). 

Visi žmonės yra nusidėję ir negali savęs išgelbėti ar savo darbais pelnyti išgelbėjimo, o nusidėjėlis yra išteisinamas per tikėjimą iš Dievo malonės dėl Jėzaus Kristaus pralieto kraujo, kaip mokoma Šventajame Rašte (Romiečiams 3, 22–28; Galatams 2, 16; Efeziečiams 2, 8–9). 

Šventasis Raštas – tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas – yra įkvėptas Dievo žodis be klaidų originaliuose tekstuose ir turintis užbaigtą Dievo valios apreiškimą žmonių išgelbėjimo ir tikėjimo klausimais (2 Timotiejui 3, 15–17; 2 Petro 1, 21; Jono 10, 35; Mato 5, 17–18; Izaijo 55, 11).

Vandens krikštas ir Viešpaties vakarienė, kaip Jėzaus Kristaus paliepimai (sakramentai), turi būti vykdomi bažnyčioje iki antrojo Jo sugrįžimo (Mato 26, 26–29; Mato 28, 19-20; Apaštalų darbų  2, 41–42; 1 Korintiečiams 11, 23–26).

Šventoji Dvasia stiprina krikščionis ir suteikia išminties gyventi pagal Dievo valią bei augti Jo malone. Ji įkvepia tikinčiuosius siekti šventumo ir suteikia malonės dovanų (charizmų) tinkamai tarnauti Dievui ir žmonėms (Jono 14, 16–17; Jono 15, 26; Jono 16, 7–15; Romiečiams 12, 6–8; 1 Korintiečiams 12, 4–11. 28–31; Efeziečiams 5, 15–21; Galatams 5, 22–23).

Visuotinė Bažnyčia yra Dievo išrinkta, tikėjimo suvienyta ir amžinajam gyvenimui saugoma bendruomenė, kurią sudaro tikintieji Jėzumi Kristumi, patyrę atgimdantį Šventosios Dvasios veikimą; jie myli Kristų, Juo seka, garbina Dievą ir vykdo Jo valią (2 Tesalonikiečiams 2, 13; 1 Korintiečiams 12, 12–13; Efeziečiams 1, 22–23).

Jėzus Kristus grįš į žemę kūne išgelbėti tikinčiųjų ir teisti žmoniją (Jono 14, 2–3; 1 Korintiečiams 15, 22–28; 1 Tesalonikiečiams 4, 13–18; Titui 2, 13; Hebrajams 9, 28; Apreiškimo 1, 4; Apreiškimo 22, 20).

Mirusieji prisikels kūne: tikintieji – amžinajam gyvenimui su Viešpačiu Jėzumi Kristumi, o netikintieji – amžinajam teismui ir pražūčiai, atskirti nuo Viešpaties (Mato 25, 31–46; Jono 5, 24–30; Jono 14, 1-3; 1 Korintiečiams 15, 12–58; 2 Tesalonikiečiams 1, 6–10; Apreiškimo 20, 11–15).

Visuotiniai tikėjimo išpažinimai (II - VIII a.)

Visuotiniuose, arba ekumeniniuose, tikėjimo išpažinimuose išreikštos svarbiausios krikščionybės tiesos apie Dievą ir Jėzų Kristų, Šventąją Trejybę, Įsikūnijimą ir kitus pamatinius krikščioniško tikėjimo klausimus. Tai bendras visų krikščioniškų bažnyčių tikėjimo paveldas, kurio Bendrija TIKĖJIMO ŽODIS laikosi dėl to, kad šie tikėjimo simboliai tinkamai perteikia Biblijos mokymą ir yra išpažįstamo tikėjimo Jėzumi Kristumi pagrindas.

Apaštalų tikėjimo išpažinimas (II–III a.)

Tikiu Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją. Ir Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš mergelės Marijos, kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo nukryžiuotas, numirė ir palaidotas, nužengė į pragarą, trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių, įžengė į dangų, sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tikiu į Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, kūno prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.

Nikėjos, arba Nikėjos-Konstantinopolio, tikėjimo išpažinimas (325–381 m.)

Tikiu į vieną Dievą, Visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, visko, kas regima ir kas neregima, Kūrėją. Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, Viengimį, gimusį iš Tėvo prieš amžių pradžią; Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, ne sukurtą, turintį vieną esybę su Tėvu, per Jį viskas egzistuoja. Dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išgelbėjimo nužengusį iš dangaus, įsikūnijusį per Šventąją Dvasią ir mergelę Mariją ir tapusį žmogumi. Nukryžiuotą už mus prie Poncijaus Piloto ir kentėjusį, palaidotą ir trečią dieną prisikėlusį pagal Raštą, ir įžengusį į dangų, sėdintį Tėvo dešinėje, šlovėje iš ten vėl ateisiantį teisti gyvųjų ir mirusiųjų. Jo karaliavimui nebus galo. Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį, teikiančią gyvybę, ateinančią nuo Tėvo ir Sūnaus, kuriai kartu su Tėvu ir Sūnumi lenkiamės ir kurią šloviname, kuri kalbėjo per pranašus. Ir į vieną šventą, visuotinę ir apaštališką Bažnyčią. Išpažįstu vieną krikštą ir nuodėmių atleidimą. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimojo amžiaus gyvenimo.

Atanazo tikėjimo išpažinimas (apie 430 - 570 m.)

Kiekvienas, kuris nori būti išgelbėtas, visų pirma privalo turėti visuotinį tikėjimą. Kas šio tikėjimo neišsaugo sveiko ir nesutepto, neišvengs amžinos pražūties. Štai koks yra katalikiškas tikėjimas: mes garbiname vieną Dievą Trejybėje ir Trejybę vienybėje, nepainiodami asmenų ir neardydami esybės. Nes yra vienas Tėvo asmuo, kitas Sūnaus, kitas Šventosios Dvasios. Bet Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Dievybė yra viena, lygiavertė šlove ir amžinąja didybe. Toks pats Tėvas, toks pats Sūnus, ir tokia pati Šventoji Dvasia. Nesukurtas Tėvas, nesukurtas Sūnus ir nesukurta Šventoji Dvasia. Tėvas neaprėpiamas, Sūnus neaprėpiamas, Šventoji Dvasia neaprėpiama. Tėvas amžinas, Sūnus amžinas, ir Šventoji Dvasia amžina. Ne trys amžini, o vienas amžinas. Taip pat ne trys sukurti, ir ne trys neaprėpiami, o vienas nesukurtas, ir vienas neaprėpiamas. Taip pat Tėvas yra visagalis, Sūnus visagalis, ir Šventoji Dvasia visagalė. Ne trys visagaliai, o vienas visagalis. Taigi Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas, ir Šventoji Dvasia yra Dievas. Ne trys Dievai, o vienas Dievas. Taigi Tėvas yra Viešpats, Sūnus Viešpats, ir Šventoji Dvasia Viešpats. Ne trys Viešpačiai, bet vienas Viešpats. Kadangi to reikalauja krikščioniška tiesa, pripažįstame kiekvieną asmenį atskirai, kaip Dievą ir Viešpatį. Taip visuotinė religija neleidžia mums sakyti, kad yra trys Dievai ar trys Viešpatys. Tėvas nėra iš nieko padarytas, nei sukurtas, nei gimęs. Sūnus yra tiktai iš Tėvo – nepadarytas, nesukurtas, bet gimęs. Šventoji Dvasia yra iš Tėvo ir Sūnaus – nepadaryta, nesukurta ir negimusi, bet pasiųsta. Todėl yra vienas Tėvas, o ne trys Tėvai, vienas Sūnus, o ne trys Sūnūs, viena Šventoji Dvasia, o ne trys Šventosios Dvasios. Ir šioje Trejybėje nė vienas nėra pirmas ar paskutinis, nė vienas ne mažesnis ir ne didesnis už kitą. Bet visi trys asmenys vienodai amžini ir vienodai lygūs, kad visus tris, kaip pasakyta, garbintų kaip vieningą Trejybę ir Trejybę vienybėje. Taigi, kas nori būti išgelbėtas, taip turi suvokti Trejybę.

Toliau dėl amžino išgelbėjimo būtina teisingai tikėti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsikūnijimu. Teisingas tikėjimas yra toks, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, yra ir Dievas, ir Žmogus. Dievas iš Tėvo esybės, pagimdytas prieš laikų pradžią, ir Žmogus, iš Jo motinos esybės pagimdytas savo metu. Tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, protinga siela žmogaus kūne. Lygus Dievui dieviškąja prigimtimi ir mažesnis už Dievą žmogiškąja prigimtimi. Ir nors Jis Dievas ir žmogus, bet ne du, o vienas Kristus. Vienas ne per atsivertimą iš Dievybės į kūną, bet per žmogiškumo pakilimą į Dievybę. Jis yra vienas, bet ne taip, kad prigimtys susimaišytų, bet kad jos sudarytų vienybę. Taip, kaip protinga siela ir kūnas sudaro vieną žmogų, taip Dievas ir Žmogus sudaro vieną Kristų, kuris kentėjo dėl mūsų išgelbėjimo, nužengė į mirties karalystę ir trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių, užžengė į dangų ir atsisėdo visagalio Tėvo Dievo dešinėje ir grįš teisti gyvųjų ir mirusių. Jam sugrįžtant visi žmonės prisikels savo kūnuose ir atsiskaitys už savo darbus: kas darė gera, eis į amžinąjį gyvenimą, kas darė pikta - į amžinąją ugnį. Toks yra visuotinis tikėjimas; ir jeigu kas tuo ištikimai ir tvirtai netiki, negali būti išgelbėtas.

Naujasis miesto katekizmas (2015 m.)

Šis trumpas, ekumeniškas ir teologiškai nugludintas katekizmas yra sudarytas, pasinaudojant „Kalvino Ženevos katekizmu“, „Vestminsterio trumpuoju“ ir „Didžiuoju katekizmais“, ypač — „Heidelbergo katekizmu“ su nuorodomis į šiuos ir kitus Reformacijos amžiaus tikėjimo simbolius. Jame atsispindi pamatinė teologinė struktūra, būdinga reformuotoms evangelinio tikėjimo bažnyčioms visame pasaulyje. Bendrija TIKĖJIMO ŽODIS laikosi šiame katekizme išdėstytų tiesų dėl to, kad šis katekizmas tinkamai perteikia Biblijos mokymą, dera su Reformacijos tradicija ir yra naudingas mokymui bažnyčiose, sekmadieninėse mokyklose, jaunimo, namų grupelėse bei šeimose. „Naujasis miesto katekizmas“ buvo sudarytas Gospel Coalition ir Redeemer Presbyterian Church atstovų anglų kalba ir yra bendras Lietuvos evangelikų reformatų, „Tikėjimo žodžio“ ir „Miesto“ bažnyčių leidinys lietuvių kalba.

DIEVAS, SUKŪRIMAS IR NUOPOLIS, ĮSTATYMAS

1. Kokia vienintelė mūsų viltis gyvenant ir mirštant? 

Ne kad mes patys esame sau šeimininkai, bet kūnu ir siela, gyvendami ar mirdami priklausome Dievui ir mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui. 

Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta. Jei mes gyvename, gyvename Viešpačiui, ir jeigu mirštame, Viešpačiui mirštame. Todėl, ar mes gyvename, ar mirštame, —esame Viešpaties (Rom 14, 7-8). 

Daugiau skaityti: 

Naujasis miesto katekizmas (pdf formatu)

Naujasis miesto katekizmas (interaktyvus)

Šiuolaikiniai evangelikų tikėjimo dokumentai

Atsiliepdami į šio laikmečio iššūkius bažnyčiai ir visuomenei aktualius klausimus pasaulio evangelikai yra suformulavę ne vieną tikėjimo susitarimą (išpažinimą), kuriems pritariame, nes jie tinkamai perteikia Biblijos mokymą ir atliepia dabarties aktualijas. Taip pat pritariame Europos evangelikų aljanso tikėjimo pagrindams.

Lozanos sandora (lietuvių k.) (1974 m.)

Čikagos pareiškimas apie Biblijos neklaidingumą (1978 m.)

Europos evangelikų aljanso tikėjimo pagrindai

Bendrijos kanonai tikėjimo ir mokymo klausimais

Vadovaudamasis Šventuoju Raštu ir aukščiau išvardintais tikėjimo simboliais (išpažinimais ir Naujuoju miesto katekizmu) Bendrijos TIKĖJIMO ŽODIS susirinkimas (sinodas) tvirtina kanonus tikėjimo ir mokymo klausimais bei sprendžia kitus teologinius klausimus. Bendrijos susirinkimo (sinodo) patvirtinta teologinė grupė rengia kanonų projektus šiais mokymo klausimais.  

- Dėl sakramentų

- Dėl moterų ordinacijos ir pastoracijos

- Dėl Šventosios Dvasios dovanų bažnyčioje

- Dėl šeimos sampratos, santuokos sudarymo ir nutraukimo

Patvirtinti ir bendrijoje galiojantys kanonai:

Ganytojo etikos kodeksas (2012)

Istoriniai Reformacijos tikėjimo dokumentai (XVI - XVII a.)

Kadangi „Naujasis miesto katekizmas“ remiasi istoriniais Reformacijos laikų katekizmais ir tikėjimo išpažinimais, padedančiais geriau pažinti evangelinio tikėjimo šaknis ir ištakas, pripažįstame ir laikome naudingais mokymui kitus reformuotose bažnyčiose naudojamus tikėjimo dokumentus. Bendrija TIKĖJIMO ŽODIS pritaria šiems tikėjimo simboliams tiek, kiek jie neprieštarauja Šventajam Raštui ir aukščiau išvardintiems Bendrijos mokymo kanonams. 

Heidelbergo katekizmas (1563 m.)

Antrasis šveicariškasis išpažinimas (1566 m.)

Vestminsterio tikėjimo išpažinimas (1647 m.) 

PATVIRTINTA KRIKŠČIONIŲ BENDRIJOS „TIKĖJIMO ŽODIS“ PASTORIŲ IR VYRESNIŲJŲ (BAŽNYČIŲ VADOVŲ) SUSIRINKIMO (SINODO) PROTOKOLU, 2015-08-15 NR.05. 

Bendrinti: