J. Edwardsas - didžiojo prabudimo pamokslininkas

Krikščionybės istorija mena gausų būrį iškilių asmenybių, praturtinusių Bažnyčios dvasinį lobyną neįkainojamais įnašais.Jų gyvenimo pavyzdžiai ir tarnystės vaisiai kviečia nūdienos tikinčiuosius atsigręžti ir įdėmiau pažvelgti į praeities palikimą, idant laiko patikrinti pamokymai pasitarnautų dvasiniam ugdymui šiandien. Žymių dvasinių mokytojų sąraše neabejotinai atrasime Jonathaną Edwardsą, kurio tarnystė tiesiogiai siejasi su XVIII a. Amerikos Didžiojo prabudimo įvykiais. Dažnai jis vadinamas žymiausiu ir įtakingiausiu teologu JAV istorijoje. Panašių epitetų nusipelno ir kita jo dvasinės veiklos sritis - pamokslavimas, kuriam ir norėčiau skirti daugiau dėmesio.

Jonathano Edwardso gyvenimo kelias
J. Edwardsas gimė 1703 m. Rytų Vindzore, Konektikuto kolonijoje, Naujojoje Anglijoje (dabartinė JAV) pastoriaus šeimoje. Jo gabumai mokslams išryškėjo dar vaikystėje - trylikos metų pradėjo studijuoti Jeilio universitete ir 1722 m. baigė studijas aukščiausiais įvertinimais, įgydamas magistro laipsnį. Būdamas dvidešimtmetis jaunuolis pats pradėjo dėstyti šiame universitete. Jis specializavosi ne vien tik teologijoje, bet gilinosi į gamtos mokslus, taip pat parašė reikšmingų filosofinių kūrinių. 1727 m. Edwardsą pakvietė į pastoracinę tarnystę kongregacinėje Nortamptono bažnyčioje, kurioje tarnavo jo senelis S. Stoddardas. Ankstyvaisiais tarnavimo metais jaunojo pastoriaus pamokslai tarp parapijiečių nesusilaukdavo didelio atgarsio. Paprastai Edwardsas pamokslaudavo du kartus per savaitę - sekmadieniais ir vidury savaitės vakariniame susirinkime; anuomet pamokslai tęsdavosi dvi valandas ar net ilgiau. Po kelerių metų, 1734-aisiais, Nortamptono bendruomenės religinis gyvenimas netikėtai ėmė keistis (tuometinis narių skaičius buvo per 600). Į Edwardso pamokslavimą žmonės ėmė neįprastai reaguoti - atgailauti, o apie atgailos nuoširdumą liudijo pasikeitęs parapijiečių gyvenimo būdas. Šio prabudimo įvykius Edwardsas aprašė ir įvertino ne viename kūrinyje. Knygoje Pasakojimas apie nuostabius atsivertimus jis prisimena „didingų Dievo darbų“ pradžią:    

Dievo Dvasia ėmė nepaprastai galingai ir nuostabiai veikti tarp mūsų. Staiga vienas po kito, sprendžiant iš visko, išganingai atsivertė penki ar šeši asmenys. [...] Kalbantis su viena jauna moterimi man pasirodė, kad Dievas jai davė naują širdį, iš tikro minkštą ir pašventintą. Negalėjau tuo abejoti. Atrodė, kad žinia apie šiuos įvykius beveik kaip žaibo blyksnis paveikė viso miesto jaunuolių ir daugelio kitų širdis. [...] Jie tik žiūrėjo, kaip patekti į dangaus karalystę; rodėsi, kad visi to siekia. Žmonėms terūpėjo išgelbėti savo gyvybes ir pabėgti nuo ateinančios rūstybės. Sunku buvo rasti bent vieną žmogų mieste, jauną ar seną, kuris būtų nesusirūpinęs didžiais amžinojo pasaulio dalykais. Į susirinkimus žmonės plūste plūsdavo. Sielos, sakytum, kaimenėmis eidavo pas Jėzų Kristų.

Daugelį viena ar kita proga atvykusių į miestą pradėdavo kaltinti sąžinė, nes ji būdavo pažadinta. Dažnai asmenys, atvykę į miestą ko nors aplankyti ar verslo reikalais, neilgai trukus taip pat tapdavo tos dieviškų palaimų liūties dalininkais, kurias Dievas čia išliejo, ir grįždavo namo džiūgaudami, kol pagaliau tokie pat dalykai ėmė dėtis dar keliuose šalies miestuose.
[1]

Nortamptono miestelyje Edwardso pamokslų įžiebtas dvasinis atsinaujinimas peraugo į taip vadinamą Pirmąjį didįjį Amerikos prabudimą. Didžiausias prabudimo proveržis buvo 1734-1735 ir 1740-1742 metais (antrasis proveržis susijęs su įžymaus evangelisto Džordžo Whitefieldo apsilankymu Amerikoje). Per trumpą laiką religinis sąjūdis plačiai pasklido ne tik Naujojoje Anglijoje, bet ir kitose Šiaurės Amerikos teritorijose. Šis prabudimas buvo pirmoji banga, po kurios vėliau sekė kitos dvasinių atsinaujinimų bangos, palikusios esminius pėdsakus JAV istorijoje. Ne vienas istorikas pastebi, kad didelę įtaką jaunai JAV visuomenei padarė tiek Pirmasis didysis prabudimas, tiek kiti, nuolat kildavę, religiniai prabudimai.  

Po 23-jų pastoracinės tarnystės metų Edwardsas buvo priverstas palikti pastoriaus tarnystę, nes dauguma bendruomenės narių nepritarė jo griežtiems bažnytinės narystės kriterijams bei požiūriui į Viešpaties vakarienės šventimo tvarką (Edwardsas nesutiko, kad duonos laužyme dalyvautų asmenys, kurių gyvenimas neliudijo nuoširdaus atsivertimo). Edwardsas paliko Nortamptoną ir persikėlė į pasienio miestelį Stokbridžą, kur tapo vietinės bendruomenės ganytoju ir misionieriumi tarp mohikanų bei mohaukų genčių indėnų. Galutine jo gyvenimo stotele tapo Prinstonas; čia jam pasiūlė universiteto prezidento pareigas. Universiteto vadovo veikla tęsėsi labai neilgai, tik penkias savaites, nes 1758 m. Edwardsas po vakcinavimo nuo vėjaraupių susirgo ir mirė, sulaukęs 55 metų amžiaus.

Jonathanas su žmona Sara augino 11 vaikų (susilaukė 70 vaikaičių); nemažas skaičius šios šeimos ainių tapo žinomais JAV teologais, dvasininkais, mokslininkais, visuomenės veikėjais. Edwardsas buvo nepaprastai produktyvus plunksnos meistras; jo rašytinį palikimą sudaro didelis skaičius teologinių (ir kitokių) kūrinių, pasižyminčių neeiline intelektualine geba, ypatingai gilia dvasine įžvalga. Mūsų dienas taip pat pasiekė apie 1200 užrašytų jo pamokslų. Ir pats Edwardso gyvenimo pavyzdys yra vertingas palikimas, nes daugybė liudijimų byloja apie jo nepaprastą dievotumą, didžiulį atsidavimą ir pasišventimą Kristui.
 
Doktrininiai akcentai ir pamokslavimo samprata

Edwardsas vadinamas doktrininiu pamokslininku, nes pamokslo pagrindinė mintis dažniausiai būdavo suformuluojama remiantis nuodugniu doktrininės tiesos išaiškinimu. Edwardso pamokslavimo ypatumus galime nagrinėti tik susipažinę su jo teologiniais įsitikinimais, nes iš jų kilo ir jo pamokslavimo koncepcija. Todėl norėdami atsakyti į klausimą, kaip Edwardsas pamokslaudavo, pirmiausiai reikia sužinoti, ką (kokias teologines tiesas) jis skelbdavo.

Edwardsas savo raštuose (ir pamoksluose) nuosekliai plėtojo Augustino ir Kalvino idėjas, pabrėžiančias Dievo suverenią visavaldystę bei nuodėmingo žmogaus likimo priklausymą nuo Jo valios. Beveik kiekviename savo pamoksle jis atskleisdavo Dievo didingumą, kylantį iš Jo visagalybės, visavaldystės, tobulo šventumo, kviesdavo klausytojus savo širdyse nuolankiai nusilenkti prieš šlovingą Dievą ir tuo pačiu ragino džiaugtis Jo malone, gelbstinčia beviltiškoje padėtyje atsidūrusį nuodėmingą žmogų.

Savo užrašuose Edwardsas užsimena, kad nuo šešiolikos metų „įsimylėjo“ Dievo suverenumo doktriną, aiškiai suvokė ir pajuto aukščiausią Dievo viršenybę ir kad jis visiškai pavaldus Visagaliui. Autobiografiniame kūrinyje Asmeninis pasakojimas jis rašo:

Kai skaičiau 1 Tim 1, 17, atrodė, kad per šiuos žodžius į mano sielą prasiskverbė Dievo šlovės pojūtis. Tai buvo naujas, iki šiol neišgyventas patyrimas. Aš suvokiau, koks Dievas didingas ir nuostabus. Pamaniau, kad būčiau labai laimingas, jei galėčiau gėrėtis ir mėgautis Juo danguje, pasilikdamas Jame per amžius. [...] Mano prote įvyko perversmas tą akimirką, kai pripažinau mokymą apie Dievo suverenumą. Nuo tos dienos Dievo suverenumas man realus kaip ir supanti realybė. [...] Aš mėgstu kalbėti apie Dievą kaip apie Asmenį, turintį absoliučiai suverenią  valią. [...] Dievo suverenumas yra didžiausia Jo šlovės dalis. Pats didžiausias džiaugsmas man - artintis prie Jo ir garbinti Jį kaip visavaldį šeimininką. [2]
 
Edwardsui šis Dievo suverenumo apreiškimas liko viena iš pamatinių tiesų, padedančių suvokti visus kitus teologinius aspektus. Jis mokė apie Dievo šventumą ir Jo savipakankamumą (Dievo savipakankamumas (self-sufficient) reiškia, kad Jis nuo nieko nepriklausomas, esantis savo paties egzistencijos šaltinis, turintis tobulą pilnatvę), Jo veikimą kūrinijoje, apie begalinės Jo šlovės turtų atskleidimą.  Edwardsas mėgo akcentuoti, kad Dievas yra Dievas ir Jis visa sukūrė savo šlovei, kuri neišvengiamai bus apreikšta. Tikinčiųjų pašaukimas - dalyvauti šiame Dievo šlovės atskleidimo pasauliui procese; jų gyvenimas turi pasižymėti nuoširdžiu Jo didybės adoravimu. Anot Edwardso, tikras tikėjimas, kuris šlovina Jį, sklidinas šventų jausmų. Įžymiojoje knygoje Religiniai jausmai (The Religious Affections) jis rašė:

Kaip pasaulietiniuose reikaluose žmogaus norus ir veiksmus labiausiai paskatina pasaulietiški jausmai, taip ir religijos srityje svarbus jo veiksmų paskatos šaltinis yra religiniai jausmai. Tas, kuris tik pažįsta doktrinas ir jas apmąsto, bet neišgyvena, nėra iki galo pasinėręs į religiją. Akivaizdu, kad religija užvaldo žmogaus sielą tiek, kiek ji iš tikrųjų žmogų jaudina. [...] Aš drąsiai tvirtinu, kad niekada žmogaus religinis gyvenimas (tai, ką jis skaito, klauso, mato) nepaveiks jo mąstymo ir išpažinimo pasikeitimų tol, kol nepalies jo jausmų. [...] Trumpai kalbant, nieko reikšmingo nevyks gyvenime, jei religija nepalies širdies gelmių. [3]

Svarbu pastebėti, kad šiame kūrinyje Edwardsas nuodugniai aiškino, kuo skiriasi religiniai jausmai, bylojantys apie tikrąjį dvasinį prabudimą, nuo klaidingo religinio jausmingumo, dirbtinai eskaluoto emocingumo. Cituojamoje ištraukoje kalbama ne apie bet kokį jausmingumą, bet akcentuojami šventi, dvasiniai, teocentriški jausmai (tuo pačiu jie nesupriešinami su intelektualiu pažinimu). Edwardsas tikėjo, kad švento elgesio šaltinis yra šventi jausmai, kuriuos širdyje pažadina pats Dievas. Jei darbai nekyla iš širdies, kuri ieško Dievo ir mėgaujasi Jo šlovingumu, tai jie yra įstatymiški darbai ir neatskleidžia Jo šlovės. Edwardso manymu, pamokslas - tai dieviška priemonė, skatinanti šventus jausmus, kurie patvirtina, jog neišklystama iš pašaukimo kelio; pamokslas skirtas ne tiek tikinčiųjų elgesiui, kiek jų jausmams, kurie vėliau atsispindi elgsenoje. Tame pačiame kūrinyje Religiniai jausmai jis teigė:

Dievas bažnyčioje paskyrė pamokslininkus tam, kad jie įtvirtintų dieviškas tiesas žmonių širdyse ir jausmuose. Geri Rašto komentarai bei teologinės knygos leidžia geriau pažinti doktrinas ir Dievo žodžio tiesas, tačiau tai neprilygsta pamokslų poveikiui ir gebėjimui įspausti tiesas širdyje ir jausmuose. Individualus ir gyvas Dievo žodžio perteikimas pamokslaujant - tai Dievo numatyta priemonė įtikinti nusidėjėlius atsigręžti į tikėjimą ir padėti šventiesiems puoselėti tyrą mąstymą, sužadinti jų jausmus. [4]

Anot Edwardso, turėtų būti siekiama, kad pamokslavimas atskleistų Dievo šlovę per tikinčiuosius. Jei širdis sklidina šventų jausmų, tai ir elgesys liudys Dievo šlovę pasauliui. Tad pamokslininko užduotis - nutapyti didingo ir šlovingo Dievo paveikslą klausytojų vaizduotėje bei uždegti tikinčiųjų šventus jausmus - t. y. nuoširdų žavėjimąsi ir šlovinimą, regint Dievo didybę.

Istorinis faktas ar mitas?

Minėtoji Edwardso homiletikos samprata, atrodytų, prieštarauja šiais laikais populiariai nuomonei: jis neva per pamokslą monotonišku balsu nuobodžiai skaitydavo užrašytą tekstą, rankraščio lapą pakėlęs prie akių ir net nepažvelgdamas į auditoriją. Tačiau kai kurie tyrinėtojai teigia, kad tai mitas, visiškai neatspindintis istorinės realybės.[5] Jų nuomone, šio mito kilmė - S. E. Dwighto (kuris net nebuvo Edwardso amžininkas) 1829 m. tekstas, kuriame paminėta, kad Edwardsas „[...] užrašydavo savo pamokslus taip smulkiai ir sunkiai įskaitomai, kad juos perskaityti galėjai tik laikydamas lapą prie pat akių“.[6] Dėl šios ištraukos susiformavo nuomonė apie Edwardso pamokslavimo manierą. Tačiau įdėmiau perskaičius, galima pastebėti, kad Dwightas rašo tik apie pamokslų konspektus ir neaptaria retorikos ypatumų. Iš tikrųjų nėra patikimų rašytinių amžininkų liudijimų, patvirtinančių, kad Edwardsas buvo nuobodus „rankraštinis pamokslininkas“. Atvirkščiai, yra išlikę jo artimų bendražygių pasisakymų, kurie nupiešia kitokį Edvardso kaip pamokslininko portretą. Pavyzdžiui, Stepheno Westo (Stokbridžo misijos bendradarbio) rašytiniame prisiminime teigiama, kad Edwardsas buvo iškalbingiausias žmogus, kokį tik jam teko girdėti; jis gebėdavo prikaustyti auditorijos dėmesį kalbėdamas labai įtikinančiai ir jausmingai.[7]

Kaip minėjau, paties Edwardso pamokslavimo filosofija turėjo suponuoti visiškai kitokį, nei „skaitymo iš konspekto“ pamokslavimo stilių. Ankščiau cituotoje ištraukoje iš veikalo Religiniai jausmai teigiama, kad pamokslas yra dieviška priemonė, įtvirtinanti tiesą žmonių širdyse ir jausmuose, todėl  siekiant šio tikslo neišvengiamai vartojamos įvairios retorinės priemonės (pavyzdžiui, patosas). Savo veikale Dievo Dvasios veikimo ženklai  Edwardsas kritikuoja pamokslininkus, kurie skelbdami sukrečiančias tiesas „[...] patys išlieka šalti ir abejingi; taip jie savo elgesiu prieštarauja skelbiamai žiniai, nors formalūs žodžiai ir atitinka tiesą, [...] pamokslininko elgsena kalba išraiškingiau už žodžius“. [8]

Šiuolaikinis autorius Johnas Piperis suformulavo dešimties pamokslavimo principų-patarimų sąrašą, kuris sudarytas pagal kruopščią Edwardso pamokslų ir raštų analizę [9]: 1) [pamokslaudami] žadinkite šventus jausmus; 2) apšvieskite klausytojų protus; 3) cituokite pamoksle Šventąjį Raštą; 4) naudokite vaizdingas iliustracijas; 5) nevenkite įspėjimų ir grasinimų; 6) maldaukite klausytojų atsako; 7) pasiekite širdies gelmes; 8) maldoje šaukitės Šventosios Dvasios; 9) būkite nuolankūs ir minkštos širdies; 10) kalbėkite įkvėptai.

Akivaizdu, kad dauguma šių principų, kurių laikėsi ir pats Edwardsas, paneigia minėtąjį mitą apie jo pamokslavimo stilių. Edwardso žinios skelbimo būdas  panašus į daugelio XVIII a. prabudimo laikotarpio puritonų pamokslininkų stilių, kuriam būdingas nuoširdus kreipimasis į klausytojus ir raginimas entuziastingai atsiliepti į žinią. Nors Edwardso pamokslai vadinami doktrininiais pamokslais (t. y. prisodrinti giliu doktrininiu mokymu), tačiau jis nesiekė tik išdėstyti mokymą. Jis troško ne tik apšviesti klausytojų protus, bet ir pažadinti šventus jausmus jų širdyse. Tokio efekto neįmanoma pasiekti tik skaitant užrašus ir nesiekiant nuoširdaus bendravimo su auditorija.

Pamokslo anatomija

Edwardsas pamokslus suskirstydavo į tris dalis: teksto eksplikacija, doktrinos išaiškinimas ir pritaikymas. Pirma dalis buvo pati trumpiausia - joje pateikdavo Rašto ištrauką bei kontekstą, kuris padėdavo išsiaiškinti teksto prasmę. Kitoje dalyje dėstydavo pagrindinę doktrininę tiesą, išplaukiančią iš Rašto ištraukos, bei pateikdavo įvairius argumentus, įrodančius mokymo tikrumą. Šioje dalyje taip pat įvardijami galimi prieštaravimai pateiktam mokymui ir atitinkami atsakymai (dažnai iliustruoti) bei įrodinėjamas mokymo aktualumas. Baigdamas Edwardsas pasiūlydavo praktinį mokymo pritaikymą kasdieniam gyvenimui. Ši dalis jam būdavo pati svarbiausia. Kalba tapdavo jausmingesnė, asmeniškesnė (dažniau vartojami „aš“, „jūs“). Jis labai rūpinosi, kad biblinė tiesa būtų pritaikyta konkrečiai situacijai ir konkretiems bendruomenės žmonėms, idant ji įsitvirtintų širdyse ir atsispindėtų gyvensenoje. Edwardsas nuodugniai nagrinėdavo gilias doktrinines tiesas, tačiau pamokslas nevirsdavo teologine lekcija, nes jame buvo aptarinėjami praktiniai klausimai, pateikiama nemažai vaizdingų iliustracijų. Pamoksluose atsispindėdavo ir jo paties aistringas siekis rasti tiesą, puikus temos suvokimas ir jos išgyvenimas; pamokslas perteidavo ne tik doktriną, bet ir emocijas.    

***
Nūdien įvairiose reformatų tradicijos bažnyčiose taip pat galima išgirsti nemažai doktrininių pamokslų, skelbiančių klasikines kalvinistines doktrinas, kokias skelbė ir Edwardsas. Nors teologinės tiesos ir panašios, tačiau jos nedaro tokio poveikio kaip prieš 250 metų puritonų prabudimo laiku. Edwardso homiletikos analizė atskleidžia, kad jis rūpinosi ne vien tik pamokslo teologine žinia, bet ir žinios įtaka klausytojų širdims. Jo doktrininiai pamokslai tapo efektyvūs, nes buvo aktualūs,  konkretūs, suprantami klausytojams, asmeniški bei alsavo šventa aistra. Pats žinios skelbėjas buvo nuoširdžiai pasišventęs ir žavėjosi Dievo didingumu, suverenumu, šlove. Pamokslininkas troško perteikti savo jausmus klausytojams, kad ir jų gyvenime būtų nuoširdžiai šlovinamas Dievo vardas. Kita vertus, šiandien bažnyčiose skamba ir jausmingi, pilni patoso pamokslai, tačiau dažnai juose trūksta teologinės gelmės, atskleidžiančios Dievo didingumą, kurį taip meistriškai ir vaizdžiai atverdavo Edwardsas per savo pamokslus. Edwardso homiletikoje puikiai suderintas pamokslininko gebėjimas apšviesti klausytojų protus svarbiomis teologinėmis tiesomis ir kartu sužadinti jų širdyse nuoširdų šlovinimą ir meilę Dievui.

Nuorodos:
[1] Edwards J., A narrative of surprising conversions, iš Jonathan Edwards on Revival, Edinburgh: Banner of Truth Trust, 1999; liet. vertimas iš Houghton S. M., Bažnyčios istorijos eskizai. Vilnius: Reformatų knygos, 2001, 183-184 p.
[2] Edwards J., Personal Narrative [interaktyvus]. Prieiga internetu: <http://mith.umd.edu/eada/html/display.php?docs=edwards_personalnarrative.xml&action=show >
[3] Edwards J., The Religious Affections, I.2.9 [interaktyvus]. Prieiga internetu: <http://www.jonathan-edwards.org/ReligiousAffections.pdf >
[4] Edwards J., The Religious Affections, I.2.2-3 [interaktyvus]. Prieiga internetu: <http://www.jonathan-edwards.org/ReligiousAffections.pdf >
[5] Ehrhard J. „The Preaching of Jonathan Edwards“ [interaktyvus]. Prieiga  internetu: <http://teachingresources.org/2010/01/18/the-preaching-of-jonathan-edwards-by-jim-ehrhard/ >; Ehrhard J., „A Critical Analysis of the Tradition of Jonathan Edwards as a Manuscript Preacher“ // Westminster Theological Journal - 1998, Nr. 60.
[6] Sereno Dwight Memoirs, in Dwight S., ed., The Works of Jonathan Edwards, Edinburgh: Banner of Truth Trust, 1974.
[7] Ten pat.
[8] Edwards J., The Distinguishing Marks of a Work of the Spirit of God, iš Jonathan Edwards on Revival, Edinburgh: Banner of Truth Trust, 1999, I.9.
[9] Piper Jh., The Supremacy of God in Preaching. Grand Rapids: Baker Book House, 1990, 84-103 p.
Bendrinti: