Didieji viduramžių protai kompromisą rado Aristotelio filosofijoje. Aristotelis, skirtingai nei jo mokytojas Platonas, laikėsi nuosaikesnio požiūrio į realybės prigimtį. Jis manė, kad universalijos (idėjos) egzistuoja objektyviai, bet ne atskirai nuo konkrečių daiktų, tai yra - juose pačiuose arba jų suvokime.
Pats žymiausias ikitomistinio laikotarpio nuosaikusis realistas buvo Petras Abeliaras (1079 - 1142), anksčiau minėtojo J.Roscelino mokinys, nepasekęs savo mokytojo nominalistinėmis pažiūromis. Jis teigė, kad realybė egzistavo Dievo sąmonėje, o tik po to transformavosi į konkrečius daiktus. Ši realybė neegzistuoja metafiziškai, tai yra už šio gyvenimo ribos, nes jau yra konkrečiuose daiktuose ir galiausiai per suvokimą ir žmogaus sąmonėje. Skirtingai nuo Augustino ir Anzelmo, jo credo buvo „intelligo ut credam" („žinau, kad tikėčiau"). Pabrėždamas proto svarbą tiesos ieškojime, Abeliaras laikė protą autoritetu, bet pripažino, kad abejonės veda prie tyrimo, o tyrimas prie tiesos. Pripažįstama, kad šis viduramžių mąstytojas daugiau nusipelnė dialektikai, o ne teologijai. Tai, mano nuomone, iš dalies patvirtina tiek jo modalistinis [1] Trejybės supratimas, tiek įsitikinimas, kad protas galįs apseiti be tikėjimo, o tikėjimas be proto - ne. Wladyslaw Tatarkiewicz pastebi, kad daugiau nei tūkstantį metų krikščioniška filosofija gyvavo ir vystėsi Platono idealizmo pagrindu, kurios žymiausiu teologu buvo laikomas šv. Augustinas, tad pasislinkimas link aristoteliškumo grėsė savotišku teologiniu perversmu. Aristotelio filosofija imponavo savo logika, gamtos filosofija, tačiau teologiniu požiūriu ji daugeliui nebuvo priimtina dėl Apvaizdos ir sielos nemirtingumo neigimo ir pan., tačiau tai nesutrukdė Tomui Akviniečiui jos suderinti su krikščioniškomis tiesomis. Prie atomistinio [2] perversmo svariai prisidėjo Albertas Didysis (1193 - 1280), Tomo Akviniečio mokytojas, kuris pirmasis ėmė vertinti Aristotelio doktriną labiau už platoniškąją ir ėmė ją derinti su krikščioniškuoju mokslu. Pradėjęs nuo realisto Petro Lombardo „Sentencijų" komentarų, Tomas Akvinietis išvystė savo teoriją „Suma Theologiae" („Teologijos sąvadas"), „Summa Contra Gentiles" („Prieš pagonis") ir kituose gausiuose veikaluose. Jis skyrė pažinimą nuo tikėjimo, proto sritį nuo apreiškimo srities - viso žinojimo pradžia perduodama per pojūčius, tad filosfija yra grindžiama visiems žmonėms prieinamais duomenimis, o teologija - apreiškimu ir iš jos išplaukiančia logine dedukcija. Ši sudėtinga, viena iš nuosekliausių kada nors žmonių išrastų teologinių-filosofinių sistemų, buvo kritikuojama augustinizmo, nes pamatai buvo visiškai skirtingi, skyrėsi jų pažinimo teorijos ir psichologijos nuostatos.Kai atrodė, kad gigantiškų Viduramžių scholastinės minties statinių, pastatytų ant antikinės filosofijos pamatų, jau niekas nesugebės pajudinti, vėlyvaisiais viduramžiais kilo nauja filosofinė banga. Naudodama senosios scholastikos formas ir principus, naujoji filosofija ėmė kvestionuoti tai, ką buvo „išmūrijusi" scholastinė tradicija. Ši naujoji filosofija buvo susijusi su nominalizmu ir jos pirmtaku J.Roscelinu, kurio pažiūros nesusilaukė pritarimo XI amžiuje, tačiau provokavo scholastikos raidą nuosaikiojo realizmo kryptimi. XIVa. - tradicinės scholastikos kritikos, skepticizmo ir nominalizmo suklestėjimo laikotarpis. Nominalizmo esmė nusakoma teiginiu „universalia post rem", tai yra universalijos (sąvokos, idėjos) egzistuoja po daiktų sukūrimo. Bendrosios tiesos arba idėjos objektyviai neegzistuoja už kūrinijos ribų, nes jos tėra paprasčiausios subjektyvios idėjos, atsirandančios sąmonėje stebėjimo procese. Pavyzdžiui, teisingumas - tai idėja, kurią žmogus suvokia stebėdamas įvykius pasaulyje. Čia į pirmąjį planą iškyla individas, subjektas, suvokiantis aplinką, o ne grupės ir organizacijos, kaip tvirtina realizmas. Nominalistai neneigė Apreiškimo, atvirkščiai, jie tvirtino, kad svarbiausias dalykas yra tikėjimas, nes daugelio dalykų, kuriuos teigia bažnyčia įrodyti tiesiog neįmanoma. Beje, nominalizmą taip pat paskatino pranciškonų, atstovaujančių augustinizmą, kritika tomizmo, kuris sudaro dominikonų teologinį-filosofinį pamatą, atžvilgiu. [3] Šią E.Kerns mintį patvirtina ir W.Tatarkiewicz, teigdamas, kad augustinizmas, priešingai nusistovėjusiai nuomonei, taip pat buvo paspirtis skepticizmui. Augustinizmo pamatinė doktrina, anot jo, buvo iliuminizmas - pagal jį, antgamtinis apšvietimas yra tiesos pažinimo sąlyga; kitaip tariant, jai pažinti nepakanka prigimtinių proto galių. [4] Didžiausiu vėlyvojo nominalizmo autoritetu laikomas Villiamas Ockhamas (1280-1349), kuris vertė tradicinę poziciją aukštyn kojomis ir tvirtino, kad teologinės tiesos nėra racionaliai įrodomos ir turi būti priimamos tikėjimu, kad universalijos arba idėjos tėra žmogaus proto padarinys ir yra mąstymo sudėtinė dalis, kad žmogus yra realus ir žymiai svarbesnis už bet kokią organizaciją ir bažnyčią. Ryškiausi Ockhamo filosofijos bruožai yra individualizmas ir voliuntarizmas. Pirmąjį reikėtų suprasti kaip požiūrį, kad būtis yra sudaryta iš atskirybių, o antrąjį kaip įsitikinimą, kad ši būtis priklauso nuo Dievo valios. Ockhamo pasaulis buvo žymiai paprastesnis ir laisvesnis nei jo pirmtakų. Su lyg šiuo mąstytoju baigiasi šlovinga scholastikos era ir veriasi vartai į Naujuosius amžius.
Scholastikos reikšmė
Scholastinis sąjūdis užleido savo pozicijas XVa., tačiau žymių mąstytojų idėjos ir atradimai daro įtaką teologijai ir filosofijai iki šiol. T.J.Germanas teigia, kad Romos katalikų bažnyčios pasitikėjimas scholastine mintimi iš dalies buvo sėkmingas, nes jos teologija ir toliau vystėsi ant Tomo Akviniečio teologijos pamatų [5]. Scholastika iš dalies atgimė ir toliau vystėsi ankstyvajame protestantizme ir ypač sustiprėjo XVII a., nes buvo plačiai naudojama rašant pirmąsias protestantiškas sistematines teologijas. Daugelis reformatorių aktyviai priešinosi viduramžių teologijai, diegdami „sola scriptura" principą, tačiau jau nebuvo įmanoma kažkaip apseiti be visų scholastinių metodų, sprendžiant sudėtingus teologinius uždavinius ir aiškinant Bibliją - „dviratis jau buvo išrastas". Žinoma, protestantai atmetė Akviniečio teologiją, tačiau grindė savąją Augustinu ir Anzelmu, o taip pat negalėjo apseiti be aristoteliškosios dedukcinės logikos, suteikdami protui svarbų vaidmenį savo teologijoje. Nors Liuteris, sekdamas Williamu Ockhamu, ir Kalvinas, sekdamas prancūzų humanistais, smerkė perdėtą scholastinį pasitikėjimą žmogiškuoju protu, protestantiškoji scholastika tapo net labiau priklausoma nuo žmogaus proto, - pavyzdžiui, kalvinistiškoji doktrina apie laisvą valią ir predestinaciją. R.J. VanderMolenas pastebi, kad teologiniai disputai taip pat neapsėjo be scholastikos, pavyzdžiui, Liuteris ir Cvinglis diskutuoja Viešpaties vakarienės klausimu, kuriami įvairūs protestantiški išpažinimai, tokie kaip Vestministerio, Helvetikos ir kt. Liuteronų išteisinimo tikėjimu doktrina virto sudėtinga Johano Gerhardo (1582 - 1637) teorija, o reformatų bažnyčioje susiformavo taip vadinama kalvinistinė ortodoksija. Be to, protestantiškoji scholastika, anot R.J.VanderMoleno, paskatino protestantiškojo pietizmo, pabrėžiančio emocinę tikėjimo dimensiją, atsiradimą, bei pasitarnavo moderniosios filosofijos vystimuisi [6]. Galiausiai scholastinio nominalizmo idėjos su Jonu Rosceliniu ir Williamu Ockhamu priešakyje davė didžiulį impulsą Renesanso ir vietimo amžiaus idėjoms.
Pabaigai
Daugelio žmonių, taip pat ir krikščionių, protuose vis dar egzistuoja mitas apie tamsiuosius viduramžius ir kartais visai nepagrįstai manoma, kad „ten" nėra nieko, kas būtų verta mūsų dėmesio, kažko pamokančio galėtume išmokti. Skaitydamas literatūrą šia tema, supratau, kad tikrai taip nėra - viduramžių, mano manymu, negalime vienareikšmiai laikyti gėdingiausiu periodu žmonijos istorijoje. Kevinas Vanhoozeris teigia: „Ar gali kitos kultūros, nutolusios nuo mūsų geografiškai, lingvistiškai ar chronologiškai, mums kažką perteikti, praturtindamos mūsų egzistenciją? Juk argi ne įsitikinimas, jog galime mokytis iš kitų, skatina mus keliauti ir tyrinėti, juolab skaityti? Be tokių aiškinimo pastangų, be mėginimo suprasti kitą, žmonija prarastų tam tikras vertybes ir gyvenimo sampratas". [7] Esu įsitikinęs, kad Viduramžiai gali praturtinti ir pamokyti mus, gyvenančius postmorderniame ir sekuliariame pasaulyje. Pirma, šis laikotarpis žavi susimąstymu ir minties gelme, nors šiandien, tenka pripažinti, mūsų mintys dažnai būna labiau panašios į vandens paviršiuje besiblaškantį mailių. Antra, manau, kad ne mažiau svarbi pati Viduramžių scholastikų minties kryptis, tai yra Dievas. Kaip neįmanoma sugrąžinti laiko, taip neįmanoma kam nors šiandien imti mąstyti taip, kaip mąstė Anzelmas ar Akvinietis, juo labiau, kad ne viskas buvo absoliuti tiesa, tačiau iš jų galime pasimokyti teocentriškumo - Dievas turi būti mūsų minčių Karalius. Trečia, viduramžių laikotarpio žmonės nebuvo taip susikoncentravę į save kaip mes šiandien - tai, be abejonės, susiję tiek su ankstesniu pastebėjimu apie viduramžių mąstytojų teocentriškumą, tiek su tuo, kad ir viduramžių architektai, ir scholastai statė pastatus, tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme, ne sau, bet ateinančioms kartoms. Deja, mūsų dienų dangoraižiai pastatyti taip, kad juos būtų galima nesunkiai po keleto dešimtmečių nugriauti, kita vertus, tikra šventvagyste būtų palaikyta net mintis apie kokio nors viduramžių statinio nugriovimą. Ar mūsų pasaulėžiūra taip pat apskaičiuota tik keliems dešimtmečiams? Ketvirta, mane nustebino viduramžiškos dogmatikos ir bažnytinės politikos rėmuose besireiškianti filosofinės minties laisvė ir kūrybiškumas - scholastika buvo daugiabriaunė ir dinamiška. Klasikinės scholastikos ir skeptiškojo nominalizmo kontroversija šiandien man kažkiek primena modernizmo ir posmodernizmo susidūrimą mūsų dienomis - gal tikrai, kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma ir nieko naujo nėra po saule? (Ekl 1, 9)
[1] Modalizmas tvirtina, kad yra tik vienas Dievas, pasirodantis įvairiomis formomis "modes"(gr. forma), pavyzdžiui, Dievas pasirodo ST kaip Tėvas, NT- kaip Sūnus, po sekminių - kaip Šv.Dvasia. Istoriškai tai žinoma kaip Sabelianizmas (pagal 3a Romoje gyvenusį Sabelijų), kuris kyla dėl perdėto akcentavimo, kad Dievas yra vienas.
[2] Tomizmas - Tomo Akviniečio kūrinys, teologinė-filosofinė sistema, pagrįsta Aristotelio filosofijos ir krikščioniškųjų tiesų sinteze.
[3] Erl Kerns, Dorogami kristianstva, 191p.
[4] Filosofijos istorija, I tomas, Wladyslaw Tatarkiewicz, Alma litera, 2001, 336p.
[5] Evangelical Dictionary of Theology, edited by Walter A.Elwell, 2005, 1067p.
[7] Kevin Vanhoozer, Teologija, kultūra ir hermeneutika, Ganytojas, 2005, Nr..23 (216)
Literatūra
Evangelical Dictionary of Theology, edited by Walter A.Elwell, Baker Book House Company, 2005
Filosofijos istorija, I tomas, Wladyslaw Tatarkiewicz, Alma litera, 2001
Dorogami kristianstva, Erl Kerns, Moskva, Protestant, 1992
Krikščionybės istorija, Alma litera, 2000
Tarptautinių žodžių žodynas, Alma litera, 2003
_64x64_9de.jpg)
