Evangeliškos Reformacijos dvasia ir tikslas geriausiai išreikšti Pauliaus Laiške galatams, nukreiptame prieš judaizmą: „Todėl tvirtai stovėkite laisvėje, kuria Kristus mus išlaisvino, ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!"
Krikščioniška laisvė yra neįkainojamas palaiminimas ir jokie piktnaudžiavimai šia laisve negali tapti priežastimi sugrįžti į dvasinio despotizmo ir vergovės būvį. Tik tie, kurie iš tiesų patyrė šią laisvę, ir gali deramai ją įvertinti.
Nors Reformacija iš pat pradžių buvo tik religinis judėjimas, tačiau netrukus ji tapo stulbinančiu pavyzdžiu visa persmelkiančios religijos jėgos istorijoje. Viskas prasidėjo nuo pirminių klausimų: „Ką žmogus turi daryti dėl savo išgelbėjimo?", „Kaip nusidėjėliui tapti teisiu Dievo akivaizdoje ir kaip jam apvalyti nešvarią sąžinę?" Reformatoriai visų pirma rūpinosi sielos išgelbėjimu, Kristaus pašlovinimu ir Evangelijos pergale. Jie mąstė apie amžinąjį pasaulį labiau nei apie laikinąjį, tačiau sugebėjo suderinti su religija bei pajungti jos labui visus politinius, tautinius ir literatūrinius interesus.
Reformatoriai anaiptol nebuvo atsiskyrėliai vienuoliai, bet aktyvūs žmonės, gyvenę gyvybingame amžiuje, jie buvo optimistai, o ne pesimistai, ne tik mąstytojai, bet ir praktikai, tvirtų įsitikinimų, ryžtingi, laisvi nuo savanaudiškų motyvų, pilni tikėjimo ir Šventosios Dvasios, verti visų pirmtakų, gyvenusių nuo apaštalų laikų. Pradėję nuo svarbiausių religinių klausimų, jie darė įtaką ir kitoms gyvenimo bei veiklos sritims, davė galingą postūmį politinei ir pilietinei laisvei, taip pat teologijos, filosofijos, mokslo ir literatūros pažangai.
Reformacija šalino popiežiškos bažnyčios sukurtas užtvaras, atskiriančias Kristų nuo tikinčiojo. Ji atvėrė kelią į tiesioginę vienybę su Juo, vieninteliu tarpininku tarp Dievo ir žmonių, taip pat suteikė galimybę susipažinti su Jo Evangelija kiekvienam skaitytojui, nesibaiminant kunigų draudimų. Reformacija sugrįžo prie pirminių principų - tuo metu tai buvo didelis žingsnis į priekį. Buvo atgaivinta pradinė krikščionybė; tuo pačiu ji buvo suvokta giliau ir pritaikyta plačiau nei ankstesniais laikais.
Galima įvardinti tris pamatinius Reformacijos principus: Rašto pirmenybė tradicijos atžvilgiu; tikėjimo pirmenybė darbų atžvilgiu; tikinčiųjų visuotinės kunigystės idėjos priešpastatymas kunigų luomo išskirtinumo idėjai. Pirmąjį principą galima vadinti objektyviuoju, antrąjį - subjektyviuoju, trečiąjį - socialiniu, arba ekleziniu. [1]
Šiuos tris principus galima sujungti į vieną - evangelinės laisvės, arba laisvės Kristuje, principą. Svarbiausias evangelinio protestantizmo tikslas - atvesti kiekvieną žmogų į gyvą, tikrą vienybę su Kristumi, vieninteliu Viešpačiu ir Gelbėtoju iš nuodėmės bei mirties.
Šventojo Rašto autoritetas
Objektyvusis Reformacijos principas skelbia, kad Biblija, kaip Dievo įkvėptas apreiškimas, yra vienintelis patikimas tikėjimo ir krikščioniško gyvenimo vadovas. Šis principas buvo priešpastatytas Romos katalikų teorijai, teigiančiai kad tiek Raštas, tiek bažnytinė tradicija yra lygiaverčiai autoritetai.
Neteisinga teigti, kad protestantai atmetė ankstesnį Bažnyčios mokymą - iš tiesų jie stengėsi subordinuoti, t. y. sutikrinti šį mokymą su Dievo žodžiu. Katalikų teorija faktiškai pajungė Bibliją tradicijai, pastarąją paskelbdama vienintele Biblijos išaiškintoja, kurią patvirtina tariamas consensus patrum (bendras tėvų sutarimas). Konservatyvesnė liuteroniškoji ir anglikoniškoji reformacija taikė Biblijos viršenybės principą šiek tiek kitaip nei radikalesnė Cvinglio ir Kalvino reformacija. Pirmieji pasiliko nemažai tradicijų, papročių ir potvarkių, neturinčių tiesioginių sąsajų su Raštu; antrieji, siekdami pradinio grynumo ir paprastumo, atsisakė tokio paveldo, įvardindami jį kaip nenaudingą ar net žalingą. Tačiau visi Reformacijos šalininkai priešinosi tiems mokymams, kurie akivaizdžiai prieštarauja Raštui. Jie vieningai sutiko, kad bažnyčia negali primesti sąžinei tikėjimo taisyklių, neturinčių aiškaus patvirtinimo Dievo žodyje.
Kiekvieną tikrąją pažangą bažnyčios istorijoje sąlygojo naujas ir gilesnis pažvelgimas į Šv. Raštą, kuris yra neišsemiamas girdantis šaltinis. Tuo metu, kai humanistai atsigręžė į antikinę klasiką ir atgaivino graikiškosios ir romėniškosios pagonybės dvasią, reformatoriai sugrįžo prie Šv. Rašto originalo kalba ir prikėlė apaštališkos krikščionybės dvasią. Juose degė didžiulis entuziastingas susidomėjimas Evangelija, neregėtas nuo Pauliaus laikų. Kristus prisikėlė iš žmonių tradicijų kapo ir vėlei pamokslavo gyvenimo ir galybės žodžius. Anksčiau buvusi vien kunigų knyga, Biblija dabar naujai ir tiksliau nei anksčiau buvo išversta į Europos tautų kalbas ir tapo visų žmonių knyga. Nuo šiol kiekvienas krikščionis galėjo prisiartinti prie dieviškojo šaltinio, atsisėsti prie Mokytojo kojų be kunigų leidimo ir tarpininkavimo. Šis Reformacijos pasiekimas liko neapsakomu palaiminimu visoms ateities kartoms. Vos per kelerius metus Liuterio verstą Bibliją perskaitė daugiau pasauliečių, negu visi katalikų bažnyčios kunigai, gyvenę iki Reformacijos, buvo perskaitę Vulgatą. Mūsų laikais protestantiškos Biblijos draugijos per metus išplatina daugiau Šventraščio egzempliorių nei buvo pagaminta jo rankraščių per penkiolika šimtmečių iki Reformacijos.
Be abejonės, šiam nuostabiam progresui pasitarnavo ir spaudos išradimas bei progresuojantis visuomenės švietimas. Iki šio istorinio lūžio katalikų bažnyčios uždavinys buvo išsaugoti Šv. Raštą, kol praeis tamsuoliškumo ir barbariškumo laikai. Lotyniškoji Biblija buvo pirmoji spaustuvininkų dovana pasauliui. Dar iki 1518 m. vokiškas Biblijos vertimas buvo pakartotinai išleistas keturiolika ar daugiau kartų. Pirmieji du graikiškojo Naujojo Testamento leidimai išvydo šviesą ispano kardinolo (Ximeneso) liberalumo ir olando humanisto iš Bazelio (Erazmo) mokytumo dėka. Pastarasis paruošė tekstą, kuriuo (kartu su Jeronimo Vulgata) rėmėsi Liuteris ir Tyndeilas, darydami savo vertimus.
Nors katalikų bažnyčia ir pripažįsta Biblijos dievišką įkvėptumą ir autoritetą, tačiau linkusi ganyti savo kaimenę vien tik per kunigų pamokymus; ji leidžia skaityti Raštą gimtąja kalba, tačiau ribodama ir įspėdama, nes paniškai bijo piktnaudžiavimų bei profanacijos. Popiežius Inocentas III buvo įsitikinęs, kad Raštas yra per daug sudėtingas paprastam žmogui suprasti, nes ir išmintingieji ar išsimokslinę jo iki galo nesupranta. Keletas Galijos sinodų tryliktame amžiuje uždraudė skaityti Biblijos vertimą į romanų kalbą ir įsakė sudeginti visas jo kopijas. Mainco arkivyskupas Bertholdas 1486 m. sausio 4 d. išleido ediktą, kuris grasino ekskomunikuoti kiekvieną, ketinantį be arkivyskupo leidimo versti ir platinti šventas knygas, ypač Bibliją. Konstanco susirinkimas (1415), kuriame buvo nuteisti myriop Janas Husas ir Jeronimas iš Prahos, taip pat pasmerkė liepsnoms Viklifo, pirmojo Biblijos vertėjo į anglų kalbą, kūrinius ir viltis. Kentenberio arkivyskupas ir Anglijos kancleris Arundelis pasmerkė Viklifą tokiais žodžiais: „Niekšingas kenkėjas, skleidžiantis smerktiną ereziją, prie savo nuodėmių pridėjo ir tai, kad vertė Šv. Raštą į gimtąją kalbą." Popiežius Pijus IV (1564) buvo įsitikinęs, kad Biblijos vertimų skaitymas yra labiau žalingas nei naudingas (plus detrimenti quam utilitiatis), todėl leido pasauliečiams skaityti Šventą knygą tik gavus specialų vyskupo ar inkvizitoriaus leidimą. Klemensas VIII (1598) nurodė, kad tokią teisę gali suteikti tik Indekso kongregacija. Grigalius XV (1622) ir Klemensas XI (1713 bulėje Unigenitus) pakartojo šį draudimą. Benediktas XIV, vienas iš liberalių popiežių, leido skaityti Dievo žodį gimtąja kalba visiems tikintiesiems su sąlyga, kad vertimas būtų patvirtintas Romoje ir jame turėtų būti įtraukti paaiškinimai iš Bažnyčios tėvų raštų ir katalikų mokytojų (1757). Nenuostabu, kad buvo atmesti visi protestantiški vertimai, net patys geriausi. Juos atmetė kaip netikusius ir eretiškus; katalikiškuose kraštuose juos dažniausiai degindavo, ypač jėzuitų kontrreformacijos metu Bohemijoje ir kitur. Pirmąjį Tyndeilo versto Naujojo Testamento leidimą į Angliją gabeno kontrabandos būdu; jį viešai degindavo Londono vyskupo Tunstallo įsakymu Šv. Pauliaus bažnyčios kieme, netoli tos vietos, iš kurios šiandien Biblijos siunčiamos į visą pasaulį. Net XIX amžiaus popiežiai smerkė Biblijos platinimo draugijas, vadindami jas „epidemija, kuri iškreipia Kristaus Evangeliją, paversdama ją velnio evangelija." Popiežiškame Pijaus IX Syllabus (1864) Biblijos draugijos prilyginamos tokiems judėjimams kaip socializmas, komunizmas ar slaptosios brolijos; jos pavadintos „maru, kuris daug kartų buvo griežtai pasmerktas" (kaip įrodymą jis pateikia nuorodas į kelias Enciklikas nuo 1846 m. lapkričio mėn. iki 1863 m. rugpjūčio mėn. [2]).
Toks protestantiškų Biblijos draugijų koneveikimas iš dalies galėtų būti atleistinas, jei popiežiai remtų katalikiškas Biblijos draugijas - taip įrodytų savo uolumą ir susirūpinimą Dievo žodžio sklaida. Tačiau tokių institucijų kol kas nėra (kalbama apie XIX amžių, vert. past.). Laimei, modernias laikais popiežių įsakymai nėra tokie autoritetingi. Nepaisant oficialių draudimų ir apribojimų, tarp šiuolaikinių katalikų yra uolių individualaus Biblijos skaitymo propaguotojų; juk tokių būta tiek tarp graikų, tiek tarp lotynų bažnyčios tėvų. [3] Tridento susirinkimo draudimai nesustabdė Biblijos tyrinėjimo ir jos aiškinimo mokslo pažangos net ir pačioje Romos bažnyčioje. Eppur si muove (it. „Ir vis dėlto ji sukasi") - kaip žemės sukimosi, taip ir Dievo žodžio sklaidos niekas nesustabdys.
Šiuolaikinės protestantiškos teologijos santykis su bažnytine tradicija yra palankesnis, palyginus su pirmųjų reformatorių nuostatomis. Protestantizmo pradininkų santykį apsprendė pasipiktinimas dėl jų dienomis paplitusių piktnaudžiavimų bei popiežiškos tironijos. Nuodugnesnės bažnytinės ir pasaulietinės istorijos studijos išsklaidė išankstinę nuomonę apie „tamsiųjų amžių" neišmanymą, padėjo įvertinti bažnyčios tėvų, misionierių, scholastų ir popiežių nuopelnus krikščioniškosios civilizacijos kūrime.
Tačiau šis paveldas neturėtų sumenkinti Šventojo Rašto pirminės svarbos - ši knyga išlieka pagrindiniu vadovu tikėjimo klausimuose, nekalbant apie jos reikšmę kitais aspektais. Ji yra geriausias vedlys švento gyvenimo kelyje iki pat mirties. Nesvarbu, kurios teorijos apie Biblijos dieviškojo įkvėptumo pobūdį besilaikytume, pats įkvėptumo faktas nekelia abejonių, su juo visuotinai sutinka visas krikščioniškas pasaulis. Biblija yra šventų žmonių knyga, bet dar daugiau - knyga Dievo, kuris padarė šiuos žmones tiesos liudytojais ir patikimais mokytojais, vedančiais išgelbėjimo keliu.
[1] Vokiečių autoriai dažniausiai įvardina du Reformacijos principus: Rašto autoriteto ir išteisinimo per tikėjimą. Apie trečiajį kalba tik Kahnisas, kuris atranda trečiajį principą neregimosios bažnyčios įdėjoje ir vadina jį Kirchenprincip. Liuteronai išteisinimo vien per tikėjimą principui teikia pirmą vietą; vienybės formulėje jis pavadintas articulus praecipuus in tota doctrina Christiana. Reformatų tikėjimo išpažinimuose pirmiausia kalbama apie Rašto (iš kurio ir kyla visi tikėjimo išpažinimai) normatyvinio autoriteto doktriną, o mokymas apie išteisinimą vien per tikėjimą praplečiamas mokymu apie išrinkimą ir išgelbėjimą per neatlygintiną malonę. Šie skirtumai iš esmės nesugriauna vieningo požiūrio.
[2] Schaff, Creeds of Christendom, II. 218; Köllner, Symbolik II. 351, sqq.; Hase, Handbuch der Protestant. Polemik, 1878, p. 68 sqq.
[3] Žr. L. Van Ess, Auszüge über das nothwendige und nützliche Bibellesen aus den Kirchenvätern und anderen kathol. Schriften, 2nd ed., 1816.
Reformacija. Bendroji apžvalga (II d.)
_64x64_9de.jpg)
