Alvydas Stankevičius: „Norėčiau regėti bažnyčią, kurioje meilė yra ne žodis, bet kūnas.“

Šią savaitę jūsų dėmesiui siūlome pokalbį su dar vienos Kauno regiono bendruomenės - Kėdainių Tikėjimo žodžio bažnyčios pastoriumi Alvydu Stankevičiumi. Šią bendruomenę prisiminkime ir maldose.

Kas padeda išlikti tvirtam ganytojo tarnystėje?

Manyčiau, kad svarbiausias ganytojo tvirtybės ir pastovumo šaltinis yra Viešpaties pašaukimo suvokimas. Ne vieną kartą naujų jėgų įgaudavau prisimindamas būtent tas dienas, kai Dievas kalbėjo apie ganytojo tarnystę, ir taip sugebėdavau padaryti teisingus pasirinkimus. O tokių dienų, kai norėdavosi viską palikti, tikrai buvo. Taip pat ne mažiau svarbus artimų žmonių palaikymas tiek iš mūsų bendruomenės, tiek iš kitų miestų bažnyčių.

Kaip gimė jūsų bendruomenė? Kaip ji gyvuoja šiandien?

Mūsų bendruomenė gimė 1991 metų lapkričio mėnesį. Tai įvyko po dviejų evangelizacijų, kurių metu Gerąją naujieną skelbė tikintieji iš Vilniaus. Žmonės, kurie meldėsi atgailos malda (o ir tie, kurie tik klausėsi) buvo kviečiami į Kultūros rūmus, kuriuose pamokslavo Arūnas Adomaitis. Būtent tada buvo pasiūlyta pradėti bendruomenę Kėdainiuose. Susirinko grupė žmonių, kurie priėmė tą pasiūlymą - tuo metu prasidėję susirinkimai tęsiasi iki šios dienos. Šiandien bažnyčioje įkurti šlovinimo, tvarkdarių, vaikų, jaunimo tarnavimai. Galima įsigyti įvairios krikščioniškos literatūros. Vieni tikintieji puošia salę, kiti prižiūri informacijos stendą. Grupė tikinčiųjų tarnauja reabilitacijos nuo priklausomybės ligų centre ir Alytaus pataisos namuose. Kartą per metus rengiame šeimų vakaronę, į kurią kviečiame tikinčiuosius iš Jonavos ir Raseinių. Be to, bažnyčioje vyksta seminarai ir peržiūros, organizuojame renginius miesto visuomenei.

Papasakokite apie jūsų bažnyčios jaunimo tarnavimą: su kokiais iššūkiais jaunuoliams tenka susidurti?

Jaunuoliai bando suvokti savąjį „aš“ (kas aš esu?), tad jų gyvenimo kreivė dažnai tai kyla aukštyn, tai krinta žemyn. Besiformuojant asmenybei jauniems žmonėms atrodo, kad jų nesupranta nei tėvai, nei kiti vyresni žmonės. Atsakymų jie kreipiasi į bendraamžius, kurie tų atsakymų taip pat nežino. Todėl paaugliai maištauja, nenori paklusti ir t.t. Su šiais iššūkiais susiduria ir jaunuoliai, kurie gimė ir auga jau „bažnytinėje“ aplinkoje. Tačiau džiugina tai, kad jaunų žmonių širdys minkštos ir atviros. Pavyzdžiui, jie patys pasiūlė Kalėdų proga aplankyti onkologinėmis ligomis sergančius vaikus.

Kokios svajonės aplanko mąstant apie Kėdainių Tikėjimo žodžio bažnyčią po 10 metų?

Apgalvojant šį klausimą, atmintyje iškyla Jėzaus malda jo žemiško tarnavimo pabaigoje, kurioje jis meldžia Tėvo už mokinių vienybę (Jn.17, 20-23). Jeigu Dievas leis man išvysti Kėdainių bažnyčią po 10 metų, norėčiau, kad tai būtų vieninga bendruomenė. Bažnyčia, kurioje vieni broliai ir seserys palaiko kitus, kurioje krikščionys sugeba kituose matyti ne minusus, bet pliusus, bažnyčia, kurioje netgi suklupęs žmogus susilauki ne kaltinimų, bet pagalbos. Kai tai būtų bažnyčia, kurioje meilė yra ne žodis, bet kūnas. Manau, kad būtent tokia bažnyčia sugebės nugalėti visus išbandymus, ir tokios bažnyčios ilgisi pasaulis.

Ko palinkėtumėte jubiliejinius metus švenčiančiai bendrijai „Tikėjimo žodis“?

Ir mums visiems, ir Tikėjimo žodžio bendrijai palinkėčiau ir toliau užtikrintai bei nuosekliai vykdyti savo regėjimą - „pažinti Kristų ir Jo pažinimą perteikti kitiems“.

Kalbino Jubiliejinių metų organizacinis komitetas
Bendrinti: