Gabrielius Lukošius: „Įstabus bet kuris Dievo malonės pasireiškimas“

Balandžio mėnesį geriau susipažinsime su Kauno krašto Tikėjimo žodžio bendruomenėmis: kelias šio reginio bendruomenes minėsime maldose, o balandžio 6-7 d. visi kviečiami į Kauno krašto bendruomenių šventę „Girkime Viešpatį“ .
Šia proga Jubiliejinių metų organizacinis komitetas taip pat pristato pokalbį su Kauno Tikėjimo žodžio bažnyčios pastoriumi bei Kauno regiono vadovu Gabrieliumi Lukošiumi.

Kokį pasaulio suvokimą gavote iš šeimos? Kokią įtaką ji darė?

Buvau auklėjamas laisvamaniškai ateistiškai. Iš vienos pusės idealizavau pasaulį, tačiau buvau pakankamai sąmoningas ateistas. Į dailės studijas turbūt taip pat nukreipė tėvas. Jis buvo ir režisierius, ir aktorius, ir dailininkas. Man patiko dailė, buvo įdomu. Anksti pradėjau mokytis dailės mokykloje, po to įstojau į akademiją. Mokymasis prasidėjo nuo kokios penktos klasės, ruošiausi specialiai. Iš viso - apie dvylika ar penkiolika metų.

Kada ir kaip prasidėjo Jūsų dvasinės paieškos?

Tai įvyko studijų metais. Pradėjau domėtis įvairiais anapusiniais reiškiniais, kurie būdavo įvardinami kaip „para-“. Tai buvo tiesiog paieškos, susidūrimas su reiškiniais, kuriuos staiga suvokiau realiai egzistuojant, norėjau juos suprasti. Dailės akademijoje buvo toks vadinamasis estetikos būrelis. Ten buvo įvairių diskusijų, pasvarstymų. Be to, tėvo bibliotekoje radau dar tarpukariu leistų jogos vadovėlių, vienas draugas taip pat davė panašios literatūros, leistos savilaidos būdu. Ta medžiaga tiesiog pasiekdavo mane, nes tuo domėjausi.

Kaip Jus paveikė tokie dvasiniai ieškojimai?

Žengiau skaudų ir liūdną žingsnį - paveikti Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“, su draugu po kelias dienas trukusių išgertuvių nusprendėme, kad tarnausime velniui. Atlikome savo sugalvotą apeigą - dvasinės paieškos įgavo okultizmo, magijos kryptį. Po to daug kas pasikeitė - draugų ratas, gyvenimo vizija... Jei iki tol save mačiau kaip dailės, kažkiek - bohemos žmogų, tai po to jau įsivaizdavau dvasinėje perspektyvoje. Galiausiai priėjau visišką aklavietę, sąmoningo blogio slenkstį - bet yra daug žmonių, kurie yra už to slenksčio. Mąstymai apie Dievą vyko lygiagrečiai su judėjimu į tamsą, kurio nesuvokiau kaip judėjimo į tamsą. Suvokiau tai kaip dvasinę paiešką, dvasinio praregėjimo, nušvitimo paiešką. Tie patys terminai, kurių ir šiandien pilna. Galiausiai tai peraugo į labai sunkią pusės metų depresiją, akistatą su mirties dvasia. Toje akistatoje niekas nedomino, tiktai labai skaudėjo, norėjosi kokiu nors būdu iš to išlįsti, bet niekas negelbėjo...

Kaip susipažinote su krikščionybe?

Kartą teko pabendrauti su vienu pagyvenusiu žmogumi, kuris papasakojo palyginimą apie sūnų palaidūną, šiek tiek paliudijo - tai buvo viena iš sėklų. Pora sakinių iš draugo... Be to, klausydavomės užsienio radijo, sekmininkų laidų, bet sąmoningumo buvo nedaug. Dvasinė paieška vis dar buvo persunkta įvairiausios mišrainės, sinkretizmo, įvairių religijų nuotrupų. Kai apėmė gili depresija, tik tada teko spręsti egzistencinius klausimus. Kurį laiką katalikų bažnyčiai drožiau koplytstulpius, todėl buvau šiek tiek susilietęs su katalikiška tradicija. Ten ir prasidėjo maldos ir šauksmas į Dievą, ten vieną dieną patyriau realią ir labai stiprią Dievo malonę. Po pusės metų depresijos, kai atrodė, kad visas laikas eina pro šalį, kitą pusę metų lydėjo įspūdis, kad plaukiu gyvenimo upe - tokia gilia, plačia, lėtai, ir visko tiek daug, ir viskas taip įdomu... Visiškai kitas gyvenimas.

Kaip Jus paveikė Dievo malonės ir realumo patirtis?

Supratau, kad noriu būti su Dievu. Maniau, jog arčiausiai su Dievu įmanoma būti Mišių metu, t. y. būnant kunigu, todėl buvau apsisprendęs stoti į kunigų seminariją. Kurį laiką gyvenau Paberžėje pas tėvą Stanislovą ir buvau sukūręs gana keistą planą: galvojau, pusę metų pabūsiu valkata, iš apačios pasižiūrėsiu, kaip gyvena žmonės, - maniau, kad tos patirtys man kaip kunigui bus reikalingos. O kitą pusmetį norėjau nuvykti į Vilnių, kur nors įsidarbinti, pasimokyti lotynų kalbos, kartais patarnauti Mišiose. Planavau susipažinti su kunigais, kurie nedarė kompromisų su tarybų valdžia, ir, jiems užtariant, belstis į kunigų seminariją bei pereiti saugumo patikrinimą. Planai pasikeitė, kai 1985 m. vasarą dėl danties skausmo nuvažiavus į Vilnių autobuse mane užkalbino vienas jaunas sekmininkas. Kitą dieną susitikome pas jį, kartu meldėmės - Dievas tomis dienomis labai stipriai ir realiai mane lietė. Po to atėjau į rusakalbę sekmininkų bendruomenę ir pamačiau žmones, kurie  skaito Šv. Raštą, stengiasi gyventi pagal jį ir pažįsta jį geriau negu tie kunigai, su kuriais teko bendrauti. Ten išgyvenau ir kitą labai stiprų patyrimą - egzorcizmą. Nors to nesupratau, mano sieloje buvo tam tikra demoniška įtaka, ir nuo jos Dievas išlaisvino. Bendruomenėje išbuvau trejus metus, vėliau su Giedriumi išėjome skelbti Evangeliją tarp lietuviškai kalbančiųjų. Kiek vėliau atsirado „Tikėjimo žodžio“ bažnyčia.

Koks buvo Jūsų santykis su menu jau įtikėjus?

Kai įtikėjau, išgyvenau stiprų susipriešinimą su daile dėl to, kad ja užsiminėjau tuo laiku, kai intensyviai judėjau į tamsą. Todėl tie dalykai iš pat pradžių man buvo tarsi tapatūs. Tada į visą vaizduojamąjį meną pasižiūrėjau kaip į stabmeldystę. Jau po kelerių metų po įtikėjimo, atėjus pas sekmininkus, pradėjau suvokti, kad vis dėlto kalba (išraiškos priemonė) gali išreikšti ir vienus, ir kitus dalykus, tai nėra kažkas, kas iš anksto pažymėta moralumo ženklu. Tik tada ėmiau suvokti, kokia dailininkų vieta gyvenime, kam juos paskyrė Dievas. Po to dar pakankamai ilgai klausiau, ar vaizduojamasis menas yra mano gyvenimo dalis. Atsakymą radau apie 1995 m. - nuvažiavęs pas vieną pažįstamą dailininką patapyti, suvokiau, kad vis dėlto mano pašaukimas susietas su Evangelija ir kad meną tenka atidėti į šalį.

Ką Jums suteikė meno pažinimas?

Ilgainiui ėmiau suvokti, kad Dievas yra dailininkas, kad aš, pats būdamas meno kūrinys, gyvenu meno kūrinyje. Meno kūrinys yra viskas, kas mane supa. Nuo šiaip daikto jis skiriasi tuo, kad turi ne tik išorinį pavidalą, bet ir vidinę mintį. Visos kūrinijos mintis yra Jėzus Kristus. Kūrinijoje yra estetinis momentas. Mūsų kūnas sukurtas taip, kad į jį būtų gražu žiūrėti (mūsų žarnos taip nesukurtos). Yra tai, kas skirta apžiūrėti, ir tai, kas neskirta. Kaip matematikos mokytojo uždavinys yra išmokyti žmones skaičiuoti, suprasti skaičių pasaulį, taip vienas iš menininko uždavinių - padėti lavinti šiuos gebėjimus, padėti aptikti estetiką. Ji supa mus visame mūsų gyvenime.

Kas įstabiausia žvelgiant į visą 25-erių metų Bendrijos, kurioje tarnaujate, istoriją? Ką pastebite žvelgdamas iš šiandienos perspektyvos?

Bet kuris Dievo prisilietimas, bet kuris Dievo malonės pasireiškimas įstabus... Įstabu tai, kad Dievas yra kantrus ir gailestingas. Matau tam tikrą raidą, kelią, kuriuo ėjome. Su savais pakilimais, su savom duobėm. Matau, kad šiandien teologine prasme dar nesame visiškai susiformavę, dar formuojamės - tai neįgimta. Mes gimėme, augome, o vėliau susidūrėme su tam tikrais mokytojais, per kuriuos Dievas tiesiogiai ar netiesiogiai kažką mums perdavė (charizminio judėjimo įtakos, santykiai su „Gyvenimo žodžiu“ Švedijoje). Teologinis formavimasis tampa vis sąmoningesnis, nes šiaip atėjome iš sekmininkų, mano paties pradžia - katalikiška; taip pat išgyvenome netiesioginę „Tikėjimo žodžio“ judėjimo Amerikoje įtaką.

Kuria linkme šiandien Bendrijai norisi judėti toliau?

Bendrijos vizija - pažinti Kristų ir dalintis tuo pažinimu. Taip pat Bendrija turi tam tikras tris misijų kryptis - kontempliatyvinę, kognityvinę ir karitatyvinę. Manau, kad kiekvienoje iš jų reikia dirbti. Kiek įmanoma, norisi augti ir vystytis kaip atvirai bendruomenei. O tam svarbūs mūsų pačių tarpusavio santykiai - čia niekas negali sustingti. Salomėja Nėris rašė: „Dainuok, širdie, gyvenimą, Dainuok, širdie, dainuoki nesustojus! Jeigu nutilsi - tapsi akmeniu… Tave sumindys priešo kojos“.

Balandžio 6-7 d. vyks Kauno krašto šventė. Kas ypatingo laukia joje?

Šventė vadinsis „Girkime Viešpatį“. Pagrindinis jos akcentas - išsakyti dėkingumą Dievui. Šventė turės mums gal jau įprastą pavidalą - vyks rytinis tarnavimas (pamokslaus du pastoriai), vakarinis, o tarp jų dieną bus suneštiniai pietūs, po to šlovinimo popietė. Na, o sekmadienį atvažiuos pastorius Giedrius.

Ką Jums reiškia švęsti jubiliejinius metus?

Viena vertus, tai reiškia dėkoti už tai, kas buvo, kas praėjo, suvokti mūsų tapatybę šiandien ir kažkiek pažvelgti į ateitį. Jubiliejiniai metai turi ne vien tik džiaugsmo pusę. Pagal Šv. Raštą, jubiliejiniai metai yra ėjimo į laisvę, sugrįžimo prie savo paveldo metai. Bet jeigu nori sugrįžti, turi suprasti, ką praradai, ir tai ne visada džiaugsminga. Tai ir įsivertinimas, ir ataskaita, ir atgaila, ir džiaugsmas… Viskas kartu.

Kalbino Akvilė Širvaitytė