Bendruomenės šventė Panevėžyje

Paskutinį balandžio mėnesio savaitgalį Panevėžio bažnyčia „Tikėjimo žodis“ minėjo bendruomenės įkūrimą. Prisiminimų vakaras, koncertas bei šventinės sekmadienio pamaldos pradžiugino kiekvieną tikėjimo namiškį ir bendruomenės svečią.


Penktadienio vakarą, palikę savo kasdienius darbus ir rūpesčius, tikintieji dalijosi prisiminimais. Skambėjo liudijmai apie pirmąją evangelizaciją Panevėžio mieste, apie bažnyčios įkūrimą, augimą... Klausydamiesi 1996 metais pastorės Linos Morkūnaitės pasakyto pamokslo įrašo ištraukos, visi persikėlėme į netolimą praeitį. Tomis dienomis mus džiugino pastorės begalinė meilė Kristui ir noras tarnauti Jam visa širdimi. Šiandien įsikvepiame dar labiau ieškoti Dievo valios ir gyventi visokeriopai dievotą gyvenimą. Vakaro siurprizas - vaizdo reportažai apie mūsų  bendruomenėje užaugusius tikinčiuosius, šiuo metu tarnaujančius Dievui bei gyvenančius kituose Lietuvos miestuose. Jie sveikino bažnyčią, dėkojo ir džiaugėsi kartu su panevėžiečiais. Vakaras baigėsi tikinčiųjų bendryste prie vaišių stalo.

Šeštadienio vakaras buvo šiltas ir jaukus - Audronės Juozauskaitės koncerte skambėjo ne tik jos sukurtos giesmės. Autorė ir atlikėja nuoširdžiai pasakojo, kaip Dievas palietė jos širdį, kaip gimė viena ar kita giesmė. Audronei giesmes atlikti padėjo Raimundas Daugėla ir Rita Brazaitienė. Koncertą taip pat papildė Juditos Butkevičienės skaitomi eilėraščiai.

Sekmadienio pamaldose bendruomenės pastorius Ramūnas Jukna dalijosi su tikinčiaisiais Šventojo Rašto ištrauka apie mokinių žūklę iš Evangelijos pagal Luką (Lk 5, 1-11). Naktinė žvejyba nepasisekė. Ankstyvą rytą, nuliūdę žvejai tvarkė savo tinklus. Kristus, paprašęs valties, mokė iš jos susirinkusius žmones, o baigęs kalbėti liepė Petrui dar kartą užmesti tinklus. Šis, paklusęs, pagavo daugybę žuvų. Įvyko stebuklas, atvėręs Petrui akis bei padėjęs suvokti, kad prieš jį stovi Dievas. O Jėzus tarė Simonui: „Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi“ (Lk 5, 10-11).

Paprastai sėkminga žvejyba baigiasi žuvies mirtimi ir skania žvejo vakariene, tačiau Viešpaties „žvejyba“ - kitokia: iš amžinosios mirties - į amžinąjį gyvenimą. Tai buvo apaštalo Petro pašaukimas, tai yra ir mūsų, tikinčiųjų, pašaukimas - tarnauti Dievui bei trokšti, kad žmonės būtų „pagauti“ amžinajam gyvenimui. Amžinybės perspektyvoje tokia „žvejyba“ įprasmina mūsų gyvenimą.

Šventei pasibaigus, bendruomenė susirinko prisiminimo valandėlei prie pirmosios savo   pastorės Linos kapo. Susirinkę kalbėjo apie Linos tarnystę Kristui, citavo jos bendradarbių prisiminimus, įžiebė žvakelę. Padėkoję Dievui už rūpestingą globą, susimąstėme apie Jo darbus iš kartos į kartą. Mes esame tik viena iš kartų, svarbi, kaip ir visos kitos.