Lina buvo meilės pastorė

In memoriam Linai Morkūnaitei

Minint bendrijos 25-metį, norisi prisiminti ir mums brangius bendražygius Kristuje, kurie jau iškeliavę pas Viešpatį...  Vienas tokių žmonių - Panevėžio bažnyčios pastorė Lina Morkūnaitė. Mename ją kaip vieną labiausiai pasišventusių Kristui ir Jo bažnyčiai Dievo tarnaičių.


Beveik prieš septyniolika metų, 1996 metų lapkričio 16 d. šeštadienio „Lietuvos ryto“ penktajame puslapyje smulkiu šriftu buvo išspausdinta žinutė:

 Nesuvaldžiusi automobilio „Volvo 340“, penktadienio rytą žuvo Panevėžio bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastorė 25 metų Lina Morkūnaitė. Kelyje Šiauliai - Panevėžys, prie Aleksandrijos kaimo, esančio 5 km. nuo Šiaulių, pastorės vairuojamas automobilis atsitrenkė į Šiaulių šilumos tinklų įmonei priklausantį automobilį „Latvija.“

Atrodytų, kad tai buvo tik dar vienas pranešimas apie tragišką jauno žmogaus mirtį. Vis dėlto labai krinta į akis frazė „Tikėjimo žodžio bažnyčios pastorė“ - toks užsiėmimas jaunam žmogui, o tuo labiau merginai, visiškai nėra įprastas. Kas gi buvo Lina Morkūnaitė, kurios gyvenimas, atrodo, pasibaigė vos prasidėjęs?  

Faktus pateikianti enciklopedija turbūt šią merginą apibūdintų taip:
 
 
Išvykoje prie Kalnuočių ežero
Morkūnaitė, Lina (1971-05-28 - 1996-11-15). Gimė ir užaugo Velžio vienkiemyje, Panevėžio rajone. Vyriausia keturių vaikų šeimoje, buvo auklėjama katalikiškai. Labai mėgo skaityti. Vyresnėse klasėse kartu su broliu Vydmantu 5 metus lankė dramos studiją. 1989 m. baigė Velžio vidurinę mokyklą. Po baigimo vienerius metus toje pačioje mokykloje dirbo pradinių klasių mokytoja. 1990 m. įstojo mokytis į Vilniaus kultūros mokyklą, bibliotekininkystės specialybę. 1990 m. liepos mėnesį įtikėjo Kristų - Evangeliją išgirdo skelbiamą gatvėje. Po įtikėjimo tuojau pat įsitraukė į Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis“ veiklą. 1991 m. balandžio mėnesį iniciavo evangelizaciją Panevėžyje, po kurios prisiėmė atsakomybę dėl įtikėjusių žmonių subūrimo, susirinkimų organizavimo, tolimesnio naujatikių dvasinio ugdymo. 1991-1992 m. mokėsi Vilniuje vakarinėje Biblijos mokykloje. Nuo 1994 metų spalio mėnesio - Panevėžio bažnyčios „Tikėjimo žodis“ vyresnioji, nuo 1996 m. balandžio mėnesio - pastorė.

Tačiau enciklopedijos apie žmogų pasako toli gražu ne viską - tai tik sausi faktai. Pažvelkime į šią asmenybę ją pažinojusių akimis.

Kokią Liną prisimena artimieji?

Kadangi mama vaikus augino viena, jai labai trūko pagalbos. Mama prisimena, kad Linai galėdavo ne tik patikėti jaunesniųjų priežiūrą, bet ir dalintis su ja visais klausimais. Anot mamos, Linutė buvo klusni ir pareiginga dukra, gera draugė ir patarėja.

Linos sesuo Margarita Morkūnaitė - Reivytienė pasakoja:

„Nors buvau šeimoje jauniausia, niekuomet dėl to nesijaučiau atstumta (kaip paprastai būna, kad mažiukai trukdo vyresniems). Jeigu Lina kur nors eidavo, visuomet drauge tempdavosi ir mane. Nesu iš jos girdėjusi, kad jai trukdau ar esu per maža kažką drauge daryti. Šalia Linos jausdavausi labai saugi. Visas paslaptis galėjau jai patikėti, nebijodama, kad nesupras arba pasišaipys. Ji kiekviename žmoguje ir kiekvienoje situacijoje sugebėdavo įžvelgti pozityvius dalykus. Visada sugebėdavo rasti palankią išeitį. Neprisimenu, kad būtų mane auklėjusi kaip vyresnė ar protingesnė sesuo. Tačiau apie tai, kad ji mane labai mylėjo, yra išlikę daug prisiminimų. Vienas iš jų - kai ji man parvežė iš Maskvos lauktuvių dvi didžiules knygas apie dailę. Ne sau kažką, bet man, ir ne menkniekį, bet didžiulę dovaną. Iki šiol suspurda širdis prisiminus tada patirtą džiaugsmą. Lina buvo greita dalintis viskuo ir pirmenybę teikdavo ne savo poreikiams, o kitų. Ji net sugebėdavo įkalbėti mamą, kad kartais sau nusipirktų kokius auskarus ar karolius, o ne tik nesibaigiančioms vaikų reikmėms išleistų visus pinigus. Vaikystėje Lina man buvo pati artimiausia draugė. Ir tikėjimo kelią ji man parodė. Pamenu, paskambino vieną 1990-ųjų metų vasaros dieną (tuomet aš mokiausi Kaune, o ji - Vilniuje) ir džiaugsmingai pareiškė: „Margarita, radau gyvą Dieva, tikrą Dievą radau... Tau reikia atvažiuoti ir viską pačiai pamatyti“ - ir eilinį kartą „nusitempė paskui save“.

 Kai pradėjo rūpintis bažnyčia, viską darė kaip dėl šeimos, iš širdies. Tai jai tapo visu gyvenimu. Labai sunku priimti faktą, kad likimas mus taip greit išskyrė - man tebuvo dvidešimt vieneri, o jai -  dvidešimt penkeri.“
 
 Evangelijos skelbimas gatvėje
Margaritai gali paantrinti brolis Dainius Morkūnas:

„Lina šeimoje buvo vyriausia iš mūsų keturių. Nors amžiaus skirtumas buvo nedidelis (visi gimę vos ne pamečiui), aiškiai jautėme jos rūpestingumą mums, jaunesniems. Mama net leisdavo vietoj savęs Linai nueiti į mokyklos klasės tėvų susirinkimus. Kaip ir visi vaikai, kartais pasipešdavome, tačiau Lina kažkaip mokėdavo išvengti konfliktų ir mus visus „sutvarkyti“, besikaupiančias ašaras paversti juoku. Dažniausiai mūsų santykiai būdavo draugiški, mes ištisus vakarus galėdavome juoktis tiesiog be jokios priežasties. Lina ne tik daug padėdavo namuose, bet ir mokykloje buvo labai veikli, dalyvaudavo įvairioje užklasinėje veikloje. Buvo mėgiama draugų ir mokytojų. Kiek prisimenu Liną, ji visuomet buvo iniciatyvi, sugebėdavo išjudinti, uždegti kitus. Manau, kad šios jos savybės labai padėjo pasukus tikėjimo keliu, buriant draugėn tikinčiuosius Panevėžyje ir statant bažnyčią.“
 
 
 Naujai įtikėjusiųjų klasė su mokytoja
Vydmantas Morkūnas buvo ne tik Linos brolis, bet ir artimiausias bendražygis, darbuojantis Dievo laukuose. 1996-aisiais Vydmantas perėmė vadovavimą bendruomenei, vėliau buvo įšventintas pastoriumi. Jis pasakoja:
„Lina buvo labai komunikabili, lengvai bendraujanti. Ji be problemų užmegzdavo kontaktą su žmonėmis, mėgo kalbėti apie gyvenimą. Dalintis Evangelija jai buvo labai natūralu. Iš jos aš pirmą kartą išgirdau žinią apie gyvą Jėzų. Jos pasakojimas buvo toks antgamtiškas, bet tuo pačiu metu ir toks tikroviškas, kad iš tiesų norėjosi patirti tai, apie ką ji pasakojo. Kadangi mes artimai bendravome, jaučiau akivaizdų pasikeitimą jos gyvenime. Lina nuo pat pirmųjų įtikėjimo žingsnių nusprendė palikti savo kelius, svajones bei siekius ir visiškai pasišvęsti tarnauti Dievui. Ji buvo įsitikinusi, kad ateina didelis prabudimas į mūsų tautą ir ji privalo būti įrankiu Dievo rankose. Nesureikšmindama savo poreikių ji darė viską, kad patiktų Dievui ir tarnautų žmonėms. Toks nuoširdus jos pasišventimas išliko iki paskutinės akimirkos.“

Linos veržimąsi tarnauti aiškiai galima pastebėti interviu, kurį ji davė laikraščiui „Tiesos žodis“ 1996 metų balandžio mėnesį. Štai ką ji tada pasakė:

„Mokydamasi Biblijos mokykloje, labai pamilau Dievo žodį. Žinojau, kad turiu kuo pasidalinti su žmonėmis. Tuo metu mano ląstelės lyderė paskyrė mane savo pavaduotoja. Aš mąsčiau: „Dieve, kaip Tu matai mano troškimus! Jeigu turėčiau ląstelę, kaip visus žmones mylėčiau!“ Ir tai netrukus išsipildė. Per metus mūsų ląstelė pasidalijo tris kartus. Tuo metu man ateidavo mintys, kad tai dar ne viskas, kad Dievas yra paruošęs kažką daugiau už ląstelę. Galvojome apie bažnyčią Panevėžyje. Norėjosi prisidėti prie Dievo darbo. Mokydamiesi Biblijos mokykloje mes, panevėžiečiai, ėmėme melstis už bažnyčią, pastorių, pamokslininkus, žmones, kurie įtikės evangelizacijose.“
 
 
 Linos užrašų fragmentas
Linos sėtos Dievo žodžio sėklos dar ir dabar neša vaisių. Žmonių, kuriems ji tarnavo, mintyse lieka meile alsuojantys prisiminimai.

Jolanta Morkūnienė:

 „Kad Lina - iš Panevėžio, sužinojau labai greitai po atsivertimo. Mokiausi Vilniuje ir gyvenau bendrabutyje. Norėjosi kreipti gyvenimą Dievo link, norėjosi turėti tokių draugų, kurie visa širdim ieškotų Jo. Lina, pasižymėjusi ypatinga lyderiavimo charizma, atėjo vadovauti ląstelei į mano bendrabutį. Buvo malonės laikas: administracija suteikė puikų tuščią kambarį, kur ir šlovinom, ir meldėmės, ir Raštą skaitėm, ir arbatą gėrėm drauge. Mes, Biblijos mokyklos studentai iš Panevėžio, kartą per savaitę kopdavome į Trijų kryžių kalną melstis už savo gimtąjį miestą. Po Biblijos mokyklos grįžome į Panevėžį. Lina turėjo daug užsidegimo, sumanymų, ji viską darė iš širdies, iš didelės meilės Viešpačiui. Neįmanoma buvo atitolti, nes Lina inicijuodavo įvairius tarnavimus, juose palaikydavo ir taip įkvėpdavo, kad norėjosi tik daryti, siekti, eiti.“

Jurga Domarkaitė:

„Niekada nepamiršiu jos tvirto glėbio, į kurį pakliuvau, kai atėjusi į bažnyčią pasimeldžiau atgailos malda. Aš dar nebuvau supratusi, kas atsitiko, o Lina taip džiaugėsi, lyg į mažą susirinkimą būtų nusileidęs visas angelų būrys.“

Aldona Grigaravičienė:
 
 
 Linos ordinavimas pastore
„Nors jau atmintyje pradeda išblėsti Linos veido bruožai, tačiau širdyje išlieka be galo stiprus jos netekties skausmas. Atsimenu, kaip atėjusi į bažnyčią savo linksmu žvilgsniu ir plačia šypsena Lina pasveikindavo mus visus vienu metu. Atrodė, kad jai nėra numylėtinių ar išskirtinių. Visi jautėmės jai brangūs. Ji visiems buvo ne tik maloni, bet ir labai atidi. Keletą metų drauge dirbome bažnyčios raštinėje. Kiekvieną dieną susitikdavome, bendraudavome labai artimai. Mačiau, koks brangus jai yra kiekvienas žmogus. Ji galėdavo valandų valandas skirti, kad išklausytų norintį kalbėti. Ji nepavargdavo bendrauti, atsakinėti į klausimus, bei melstis už žmonių poreikius. Ji tvirtai tikėjo maldos jėga ir maldos laikas su ja niekuomet neprailgdavo. Lina visur sėjo meilės sėklas, tiek asmeniniame bendravime, tiek namų grupelėje, tiek bažnyčioje. Esu įsitikinusi, kad per ją ne vieną širdį pasiekė keičianti Dievo meilės jėga. Lina buvo meilės pastorė.“

Vlada Zizienė:

„Labai gerai prisimenu šlovinimo repeticiją mano namuose, į kurią Lina netikėtai atėjo. (Netrukus po to ji iškeliavo pas Viešpatį). Ji daug kalbėjo apie ateitį, kad ne visi čia tame šlovinimo tarnavime liksime, galbūt kažkas pamokslaus Dievo žodį, galbūt pradės tarnauti kitur. Mes be galo įdėmiai jos klausėme. Paskui ji atsistojo ir pradėjo vardinti kiekvieną šlovintoją paeiliui: „Mylėkite Stasį“, „Mylėkite Vladą“, „Mylėkite...“ - tiesiog pabrėžė, kad mylėtume vienas kitą. Tai įsirėžė visam gyvenimui.“

Birutė Venteraitienė:

 
 Svečiuose - Tiesos žodžio
pastorė A. Krikštaponienė
„1994 metais Lina suorganizavo dviejų dienų stovyklą prie Kalnuočių ežero, netoli Troškūnų. Į krikščionišką stovyklą važiavo ne tik panevėžiečiai, bet buvo pakviesti ir Rokiškio, ir Anykščių tikintieji. Dar po metų keletas anykštėnų su Panevėžio „Tikėjimo žodžio“ bažnyčia stovyklavome prie Rubikių ežero, Anykščių rajone. Prisimenu, jog tose stovyklose buvo labai gera, šilta atmosfera. Stovyklų metu daug melsdavomės, šlovindavome Viešpatį Jėzų, maudydavomės. Visur aplink skambėjo uždegantis Linos juokas bei padrąsinantis žodis. Ji tikrai mylėjo Jėzų.“

Pastorius Ramūnas Jukna:

 „Kalbant apie Liną ir jos įtaką man, turėčiau pasakyti, kad ji buvo pirmoji mano ganytoja krikščioniškąja prasme. Ji buvo pirmasis žmogus, kuris išties rūpinosi mano dvasiniu stoviu, branda, krikščioniškąja raida bei tapatybe. Nesakau, kad šalia nebuvo kitų žmonių, kurie rodė krikščionišką dėmesį, tačiau Lina nebūdingai pagal savo amžių buvo brandi ir mąstė toliaregiškai, įžvalgiai, jautriai, tiesiai, tačiau palaikančiai.

Bendraujant su Lina, o vėliau apmąstant jos gyvenimą ir tarnystę, neišblėsta įspūdis, kad ji buvo tas žmogus, kuriam aš rūpėjau, kad ji mąstė apie mane bei kitus. Mąstė ne tik tuomet kai atvykdavo į mažą Kupiškio bažnytėlę (aš tuomet gyvenau Kupiškyje), bet ir tuomet kai nebūdavo šalia mūsų. Panevėžio bažnyčia globojo kupiškėnus, tad jutome artimą, dėmesingą jos globą. Manau, kad tas trumpas Dievo duotas pažinties laikas buvo itin reikšmingas, o Lina kaip ganytoja, paliko savo tarnystės ir širdies įspaudą manyje.

Nemanau, kad galima būtų pervertinti pastorės Linos tarnystę, įtaką tiems, su kuriais ji bendraudavo. Ir nors jos kelionė buvo tokia trumpa, netikėtai ir skausmingai nutrūkusi, tačiau ji itin sodri, pilna vaisių, įkvepianti visus.

Pastorės Linos gyvenimas gali būti pavyzdžiu jauniems žmonėms, taip pat ir visai tikėjimo bendruomenei. Jis parodo, kiek daug gali padaryti visa širdimi, siela, protu ir jėgomis Viešpatį pamilęs jaunas žmogus.“

Kokią Liną prisimena Dievo žodžio tarnai, su kuriais ji kartu tarnavo?

Tinklapio btz.lt redaktorė Aurelija Umbrasienė:

 „Iš visos širdies mylinčią Kristų bei be galo atvirą žmonėms. Nuoširdžią, draugišką, dėmesingą, ištikimą. Nors dar labai jauna, ji jau buvo bažnyčios ganytoja ir išties rūpinosi žmonėmis - ne veidmainiškai, bet su dideliu užsidegimu, neieškodama savo naudos. Manau, kad Lina išpildė Dievo troškimą ganyti žmones iš visos širdies. Jai buvo brangus kiekvienas žmogus. Ji be galo vertino kiekvieno atsidavimą Kristui ir troško, kad visi pažintų Viešpatį ir tokiu būdu taptų laimingi...

Pati Lina spinduliavo džiaugsmu. Manau, tai buvo ne tik jos būdo bruožas, bet ir jos tikėjimo, ištikimybės Dievui išraiška. Ji mėgo ir pajuokauti, tačiau niekuomet nebūdavo lengvabūdiška ar nedėmesinga žmonėms.

Nors nėra lengva prisiminti smulkmenų, nes praėjo nemažai metų, vis tik negaliu nepaminėti vieno Linos bruožo - ji nepasiduodavo sunkumams. Išlikdavo linksma, pilna džiaugsmo. Nors buvo be galo atvira ir nuoširdi, neatverdavo savo skausmo bet kam arba tiesiog nesureikšmindavo to sunkumo. Tikėjo, kad Viešpats viską žino ir viską išspręs. Man atrodo, Linos didžiausias rūpestis buvo - kaip tinkamai patarnauti savo Viešpačiui. Visa kita tarytum nublankdavo... Lina ir dėl visų savo svajonių, troškimų, rūpesčių pasitikėjo Dievu - kad Jis suteiks tai, ko reikia ir išspręs visas problemas.

Tiek man, tiek, žinau, ir kitiems pamokslininkams, atvykdavusiems į Panevėžį pamokslauti, susitikimai, pabendravimai su Lina būdavo tikra atgaiva.“

Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė Anželika Krikštaponienė:

„Kai prisimenu pastorę Liną, mane aplanko kontrastingi jausmai: labai šviesūs ir sodriai dramatiški.
 
 Svečiuose - Tikėjimo žodžio
pastorius G. Saulytis
Viena vertus, prisimenu jos jaunatvišką gaivumą, veržlumą ir tyrą, kaip ryto rasos lašai, meilę Kristui. Su Lina susitikdavome bendrose Gyvosios Evangelijos konferencijose, seminaruose bei Panevėžio ar Šiaulių bažnyčios tarnystės laukuose. Mus jungė, deja, neilga pažintis, ne pagal kūną, o pagal dvasią: karšta meilė Kristui ir dvasinė seserystė. Buvome mūsų Viešpaties Jėzaus sekėjomis, tos pačios pastoracinės tarnystės sesėmis. Mūsų susitikimuose nesiliedavo daug žodžių, bet jautėsi šiltumas, artumas - iš vieno žvilgsnio suprasdavome vieną kitą, ką patiriame, išgyvename tarnaudamos bažnyčioje. Tiesiog buvome jaunomis Kristaus piemenaitėmis, ištikimai ganiusiomis Jo avinėlius šalia kitų Jėzaus „piemenų palapinių“ (Gg 1, 8). Mus jungė karštas noras būti Jo laukuose, drąsiai, be nusiskundimų darbuotis Jo aruoduose. Mano atmintyje Lina išliko liepsnojančios dvasios Viešpaties tarnaite, neabejinga nei Dievui, nei žmogui.

Kita vertus, jos netikėta, staigi žūtis automobilio, kurį ji pati vairavo, avarijoje, giliai sukrėtė mane, atskleidė gyvenimo trapumą, mirties, kančios, gedėjimo bei Dievo paguodos paslaptingumą. O tai paliko gilų pėdsaką visuose, kurie ją pažinojo. Pamenu pastoriaus Giedriaus paguodos žodžius, kuriais jis prabilo į artimųjų, bažnyčios ir bendražygių liūdinčias širdis, atsisveikinimo su Lina valandą. Jos staiga nutrūkusį gyvenimą palygino su alebastriniu indu, kuriam dužus, iš jo išsiliejo itin brangus aliejus, paskleidęs mielą Kristaus pažinimo kvapsnį visuose namuose. Po Linos išėjimo visi tapome kiek kitokie: brandesni, rimtesni, jautresni ir atidesni.

Nuo šiol palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, - sako Dvasia, - kad atsiilsėtų nuo savo vargų; ir jų darbai seka juos (Apr 14, 13).

Bendrijos „Tikėjimo žodis“ vyresnysis pastorius dr. Giedrius Saulytis:

„Šiandien Tikėjimo žodžio bažnyčia Panevėžyje statydinasi ant tvirtų tikėjimo pamatų, sudėtų pirmosios ganytojos, kurią Viešpats pas save pasišaukė, kai jai tebuvo 25-eri. Lina širdyje išliks kaip nuoširdi tikinčioji, ugninga Evangelijos skelbėja ir rūpestinga Dievo namų tarnaitė. Mane ypatingai žavėjo jos gebėjimas suderinti vaikišką džiaugsmą Kristuje ir nepaviršutinišką Dievo žodžio pažinimo siekį. Šviesi ir viltinga Linos tarnystė nuolatos primena, jog gyvenimas matuojamas ne metų skaičiumi, bet pasišventimu Kristui.“
 
 Evangelijos žygyje su Panevėžio bendruomene
Klausantis Liną pažinojusių žmonių pasakojimų mintyse iškyla Jėzaus paliepimas:
 „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu“. Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Antrasis - panašus į jį: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mato 22, 37- 40).

Jauna pastorė tai ir darė. Aplankę Linos kapą, perskaitytumėte žodžius, kurie jai buvo brangiausi: „Mano viltis - Jėzus Kristus. Jis sugrąžino man gyvenimą.“ Tą gyvenimą Lina negailėdama dalino žmonėms, daugelį įkvėpdama mylėti Dievą ir savo artimą.
Bendrinti: