Būkime kaip Marija ir nebijokime priekaištų

Įdomu, o kartu ir pagarbią baimę kelia tai, jog mūsų Viešpats Jėzus į kiekvieną iš septynių Azijos bažnyčių Apreiškimo knygoje kreipiasi kaip į atskirą vienetą. Nors bažnyčias sudaro nemažai tikinčiųjų, Apreiškimo knygoje skaitome: „Žinau tavo darbus...“.Tai bent. Reiškia, Viešpats žvelgia į mus ne tik kaip į pavienius tikinčiuosius, bet kaip į savo Kūną, kaip į tam tikrą visumą. Ir išties, būdami Kristaus kūne esame susiję - galime vieni kitus įkvėpti savo tikėjimu, o galime silpninti vienas kito ryžtą tarnauti Kristui dėl savo kūniškų, nuodėmingų polinkių... Pasirodo, svarbu, kaip ir kuo gyvename kiekvienas iš mūsų, nes esame Jo didingo Kūno nariai.

Dievas žino mūsų kelią

Šiandien širdį jaudina suvokimas, kad Dievas žino mūsų kelią (pgl 1 Ps, 6 eil). Žino, ką mums kaip bendrijai teko pereiti, kad gyvuotume šioje tautoje, taip baikščiai, tarpais priešiškai bei prietaringai reaguojančiai į „naujoves“. Esu tikra, kad Viešpats žino ir tai, kiek ir ko teko paaukoti kiekvienam Dievui atsidavusiam mūsų bendrijos krikščioniui. Žino kiekvieną persekiojimą ar pažeminimą, kuriuos teko ne vienam patirti. Ne taip seniai buvo vykdoma apklausa apie patiriamus persekiojimus dėl tikėjimo - deja, ne kiekvieną atskirtį taip paprasta aprašyti... Dažną  kartą atmetimas būna toks subtilus, į akis neišsakomas, tačiau, žiūrėk, tiesiog kažkas negavo kokios tai pozicijos, nebuvo deramai įvertintas ar pastebėtas ir panašiai - tik dėl to, kad priklauso tam „keistam“, prieštaringai vertinamam „Tikėjimo žodžiui“ (kartais net pasakoma: pats supranti, kodėl...). Per eilę metų lyg ir pripranti gyventi stebimas tarsi koks mokyklos „blogiukas“ per „padidinamąjį stiklą“, kurį vis stengiamasi demaskuoti, prigriebti, o gal ir pažeminti... Jokiais būdais nesiskundžiu - Jėzus sakė, jog palaiminti, jei jus persekios dėl Mano vardo. Be to, reikia pripažinti ir tai, kad visuomenės nuomonė laikui einant kinta - vis daugiau atsiranda tų, kurie ne tik nežemina šios bažnyčios, bet ja džiaugiasi, nes mato jos tarnystės vaisius, krikščioniškas nuostatas bei tyrą tikinčiųjų troškimą sekti Kristumi. Vis tik, kai kažkas sako - neišsigalvokit, niekas jūsų nepersekioja ir pan., norisi pasiūlyti tokiam žmogui apsivilkti mūsų „kailinius“. Šie „kailiniai“, beje, visai nešildo Lietuvos Konstitucijos akivaizdoje, kurioje yra įtvirtinta religijos laisvė - įtvirtinta, bet įgyvendinta keistokai, su „papildančiais“ įstatymais, kurie ima ir suskirsto į tuos geruosius, ir „blogiukus“ - į tradicinius ir nelabai.

Ačiū Dievui, per visus tuos metus, tikiu, siekėme ne žmonėms, bet Viešpačiui patikti - taip, darėme klaidų, nebuvom tobuli, tačiau į Jį žvelgėme, Jo valią vykdyti troškome ir, tikiu, trokštame ir toliau. Aną dieną Viešpats kiekvienam atmokės pagal darbus, ir kaip sako apaštalas Paulius, „nebus žiūrima asmens“. Tai yra būsime teisiami ne taip kaip šioje žemėje - nešališkai.

Marijos patarnavimas Kristui

Kartą skaitant Raštą mane taip sujaudino bei paguodė vienas patarnavimo pavyzdys - tai Marijos ant Jėzaus galvos išlietas brangus kvapnus aliejus, kad paruoštų Kristų laidotuvėms. Pagalvojau, kad Marija yra ne tik gražus patarnavimo Dievui pavyzdys, bet ji gali atspindėti ir visą bendruomenę, uoliai trokštančią patarnauti savo Atpirkėjui. Bendruomenę, kurios patarnavimas Kristui nepriekaištingas bei nepaprastai reikalingas, o taip pat tampa įkvėpimu bei pavyzdžiu kitiems.

Galiu tik įsivaizduoti, su kokia pagarbia baime, meile ir ilgesiu ši moteris išliejo aliejų ant savo Viešpaties. Akivaizdu, kad jos veiksmą lydėjo priekaištingi žvilgsniai, didelė nuostaba, pagaliau prasiveržusi pasipiktinimo kupinu klausimu: Kam toks eikvojimas? Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams (Mt 26, 8). Ir priekaištavo ne pašaliečiai, o tie, kurie sėdėjo aplink Kristų... Tačiau skaitome, jog Viešpats apgynė šią moterį: Kam skaudinate moterį? Ji padarė man gerą darbą. Vargšų jūs visuomet turite su savimi, o mane ne visuomet turėsite. Išpildama aliejų ant mano kūno, ji tai padarė mano laidotuvėms. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama ši Evangelija, jos atminimui bus pasakojama ir tai, ką ji padarė (Mt 26, 6-13).

Netikėtai pagalvojau - o juk kaip dažnai nutinka, kad tie, kurie siekia patarnauti Kristui, susilaukia priekaištų iš tų, kurie taip pat laiko save tikinčiaisiais. Tokie priekaištai, deja, dažnai liudija susiskaldymus Kristaus kūne, o ne priekaištaujančių dvasingumą. Būtent tokie priekaištai neretai sėja priešiškumo nuotaikas, atveria duris melo tėvui ir brolių kaltintojui velniui, kai tuo tarpu Viešpats ragina mus romiai vieniems kitus pakęsti... Vis gi, jei tampame tais, kuriems priekaištaujama, taip pat turime mokytis romiai tai priimti ir kaip Marija tiesiog žvelgti į Viešpatį, kuris viską mato.

Žvelgdama į Mariją menu, jog daugelis tikinčiųjų mūsų bendrijoje tai pat nešė Viešpačiui tuos kvapniuosius aliejus - viską palikdavo, kad sektų Kristumi. Daug ko išsižadėdavo, kad galėtų Jam tinkamai patarnauti. Ir tuo pat metu girdėdavo kada drąsiai ir atvirai, o kada nebyliai užduodamus klausimus: „Kam toks eikvojimas? Patausokite save, nereikia taip karščiuotis - taip uoliai tarnauti Kristui, tiek Jam aukoti... Dešimtinę nešate? Ar jūs proto netekote? Negeriate ir nerūkote, ar jums galvoj negerai?“  Ir t. t... Kadaise, prieš daugybę metų viename mieste į mūsų pamaldas įsiveržė moteris, kad vidury giedojimo išsivestų savo dukrą grubiai ją stumdydama... O teko girdėti ir tokį protu nesuvokiamą pasisakymą: „Geriau mano dukra būtų prostitutė, nei šios bažnyčios narė“. Štai kokia grubi ir bjauri gali būti tamsa... Tačiau ne visuomet tamsa tokia „mužikiška“ - kitą kartą ji ateina kaip lapė, saldžiažodžiaudama, pataikaudama, abejones sėdama, susiskaldymus inicijuodama - kad tik suklaidintų tikinčiuosius, jų tyrą atsidavimą Viešpačiui. Kad jie pradėtų uždavinėti klausimus „Ar tiesą pasakė Dievas?“ ir grįžtų prie senojo gyvenimo būdo ar bent jau prie kai kurių nuodėmių... Tuomet, žiūrėk, ir visai žmogus nuo Dievo nutols... (Pridursiu, jog neseniai viename pamoksle pastorė A. Krikštaponienė jautriai pasakojo, kaip vienas tėvas, kadaise piktai plėšte išplėšęs dukrą iš mūsų bendruomenės neseniai atėjo pas pastorę verkdamas dėl dukros ir prašydamas pagalbos, įsikišimo...).

Taip pat svarstau - kas  „pamatuos“ ir pasvers, kiek iš tikro gerų darbų buvo atlikta mūsų bendrijos žmonių dėka? Kas pasvers, kiek daug gyvenimų palietė bei palaimino pamokslaujamas Dievo žodis? Kas „suskaičiuos“, kiek daug nusivylusių sielų, norėjusių pakelti prieš save ranką, staiga išgirdusios Evangeliją ir ją priėmusios grįžto ne tik „egzistuoti“, bet ir gyventi, gyventi noriai bei oriai? Kas pasakys, kiek daug žmonių padedami šios bendrijos atrado Kristų ir tapo išties naujais žmonėmis? Kas paliudys, kiek daug bendruomenių sukluso ir pasitempė matydami augantį Tikėjimo žodį, it grybus po lietaus? Tik Viešpats žino viską... Ačiū Dievui, „nematuojam“ ir „nesveriam“, nes mokomės aukoti slaptoje, kad kairė nežinotų, ko ir kiek atiduoda dešinė. Tačiau atsigręžus atgal tikrai negaliu nematyti didingų, nuostabių Dievo darbų - daugybę paliestų ir pakeistų gyvenimų...

„Juk buvo galima aliejų brangiai parduoti ir išdalyti pinigus vargšams“ - ar neteko girdėti priekaištų, jog savo gebėjimus buvo galima kažkam kitam atiduoti, bet ne bažnyčiai, ne Kristaus vardo išaukštinimui? Ar neteko girdėti priekaištų, kad pasaulis kupinas žmonių, kuriems galima patarnauti, o „jūs lekiate į savo bažnyčią, ir ten save aukojate“? Tačiau Marija žvelgė vien į Kristų, jai buvo svarbiausia Jis. Netikiu, kad ji buvo nejautri vargšams - kaip ir netikiu, kad šiandien mūsų bažnyčia yra užsidariusi nuo pasaulio - anaiptol.

Marija išliejo brangų aliejų, nes tikėjo artėjančia Kristaus mirtimi - taigi ji buvo be galo atidi tam, ką kalbėjo Jėzus ir tuo tikėjo. Daugelis, kurie klausėsi Jėzaus ir buvo su Juo - Jo taip ir neišgirdo. Bet ne Marija. Manau, kad būtent tikėjimas bei meilė Kristui ją išskyrė iš kitų ir būtent šios savybės lėmė tą ypatingą, kvapnią auką... Žvelgdami į Bibliją pamatysime, kad tie, kurie iš tiesų tikėjo, neabejojo Dievu, pamilo Jį visa širdimi, visa siela ir visomis savo jėgomis - tokie žmonės visuomet išsiskirdavo iš kitų, nes atsidavimas Viešpačiui lemia kitokį - kilnesnį ir kupiną pasiaukojimo bei meilės artimui - elgesį.

Nežiūrint priekaištų, Marija, tikiu, buvo be galo laiminga. Jos auka gimė iš jos požiūrio į Kristų. Ji žinojo, suprato, matė, nujautė visa savo esybe, kas yra Jėzus ir kokia duotybė dabar Jį regėti, girdėti, kalbėtis su Juo... Ji atnešė labai brangų aliejų - vadinasi, ji ieškojo būdų, kaip atnešti Viešpačiui tai, kas jai pačiai brangu... Ji išties aukojo, kruopščiai ir atsakingai rinkdama Kristui dovaną...

Viešpats matė, įvertino Marijos širdies troškimą Jam patarnauti. Taip pat, tikiu, Jis mato ir vertina ir mūsų bendrijos žmonių troškimą pašlovinti Dievą. Tikiu, kad daugelis tų, kurie buvo neįvertinti dėl savo aukų, ir ne tik neįvertinti, bet jiems dar buvo ir papriekaištauta, vieną dieną išgirs: „Ačiū, šaunus ir ištikimas tarne. Įeik į savo šeimininko džiaugsmą“.

Žinoma, savo žemiškoje kelionėje mes privalome stengtis nuolat tapti panašesni į savo Viešpatį Jėzų, taigi mokomės pripažinti ir savo klaidas, nesėkmes, netinkamumą. Ir mes netinkami patys iš savęs, tikiu, su apaštalu Pauliumi galime tarti, jog „mūsų tinkamumas iš Dievo“. Darėme, darome ir darysime klaidų. Tačiau Marijos patarnavime Kristui svarbiausia buvo ne tai, ką ji padarė arba nepadarė iki tol, o tai, ką ji darė tuo metu - išliejo brangų aliejų - nes būtent šis veiksmas liudijo tinkamą jos santykį į Viešpatį. Manau, visais laikais visi Dievo tarnai susidūrė su savo kūniškais silpnumais bei nuodėmingumu, tačiau įveikė tai atgailaudami bei žvelgdami į Kristų - paties Dievo patvarkymu šį lobį mes nešiojame ir nešiosime iki paskutinio atodūsio žemėje moliniame inde, kaip liudija apaštalas Paulius, - kad suvoktume, jog ši malonės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš mūsų Viešpaties (pgl 2 Kor 4, 7).

Tęskime darbus

Štai kaip apie Marijos patarnavimą kalba Dž. Č. Railis (XIX a. anglikonų vyskupas): „<...> Ši moteris tikriausiai neturėjo nei aukso, nei sidabro, nei aukštų titulų, nei galios, nei įtakos, bet ji mylėjo Kristų, Jį išpažino ir dėl Jo darbavosi, todėl jos atminimas bus išaukštintas, ji bus pagirta prieš susirinkusius pasaulius“. Manau, jog ir Kristaus bažnyčia gali neturėti nei aukso, nei sidabro, nei aukštų titulų visuomenėje, neturėti galios, tačiau dėl meilės Viešpačiui pasižymėti prasmingais darbais...

Tai, ką toliau minėtas autorius kalba, man nuskambėjo kaip padrąsinimas, kone pranašystė mūsų bendrijai:

„<...> būkime padrąsinti ir toliau tęskime darbus. Argi galime tikėtis didesnio padrąsinimo nei tas, kurį čia matome? Gali būti, kad pasaulis juokiasi ir šaiposi iš mūsų. Gali būti, kad mūsų motyvai lieka jo nesuprasti. Gali būti, kad mūsų elgesys yra neteisingai suprantamas. Gali būti, kad ir mūsų aukas Kristui kai kas vadina „eikvojimu“ - laiko, pinigų ir jėgų švaistymu. Tačiau tegu visa tai mūsų nejaudina. Mus stebi akis To, kuris sėdėjo Simono Raupsuotojo namuose Betanijoje. Jis mato viską, ką mes darome, ir yra patenkintas. Būkime „tvirti, nepajudinami, visada gausūs Viešpaties darbais, žinodami, kad mūsų triūsas ne veltui Viešpatyje“ (1 Kor 15, 58).

Tikrai ne veltui.
Bendrinti: