Mindaugas Sakalauskas: „Dievo išganymo darbų istorijoje – tarsi galingame verpete – mes, kaip judėjimas, esame tik maža smiltelė“

Šią savaitę raginame maldoje prisiminti Marijampolės Tikėjimo žodžio bendruomenę.


Jūs ganote dvi bendruomenes - Marijampolės ir Jonavos. Kaip pavyksta skirti laiko, jėgų ir dėmesio abiejų bendruomenių poreikiams?

Bendruomenės poreikiams visuomet reikės daugiau laiko, jėgų, dėmesio ir kitų išteklių, nei jų turi vienas žmogus, ypač kai ganytoją nuo bendruomenės skiria šimto kilometrų atstumas... Todėl turbūt tiksliau būtų sakyti ne „pavyksta“, o „stengiuosi“, kiek įmanoma ir kiek mano ribotos išgalės leidžia, pasitarnauti tiek vienai, tiek kitai bendruomenei. Didelis palengvinimas yra tai, jog šiandien galiu visiškai atsidėti dvasinei tarnystei - netrikdo papildomas rūpestis uždirbti duonos šeimai, o taip pat bendražygiai, kurie prisiima ne mažą dalį naštų. Marijampolėje ganymo naštą drauge neša ir šaunus brolis, bendruomenės vyresnysis Gintaras Kunigonis, kuris su meile ištikimai rūpinasi bendruomene.

Ką galėtumėte patarti naujiems bendruomenių ganytojams?

Tiesą sakant, nesijaučiu esąs senbuviu, patyrusiu ganytoju, aptinku, kad ganytojo kelyje nuolat tenka išgyventi kažką naujo ir nepatirto. Tuomet pasijuntu „pirmoku“... Tad tenka iš naujo ieškoti Viešpaties, naujai pažinti Jo valią, mokytis gyvenimo išminties ir toliau bręsti. Todėl turbūt, tiesiog tenepasimiršta, jog esame pašaukti ganytojais dideliu „pasitikėjimo avansu“, o jei jau taip - teks turėti greitą žemintis ir mokytis širdį. Taip pat mokausi, kad per uolumą dėl Viešpaties iš akių nepamesčiau paties Viešpaties, o kartu nepiktinčiau ir tų, kuriems pirmiausia esu skolingas meilės - savo namiškių. Be to, tenka pripažinti, kad dvasiniai vaisiai manyje ir kituose bręsta nepalyginti lėčiau nei daržovės darže, tad be didelės kantrybės - nė iš vietos.  

Marijampolė - tai miestas savo istorija garsus tuo, jog jame mokėsi Lietuvos šviesuoliai Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka. Taip pat spaudos draudimo laikotarpiu čia aktyviai veikė slapta spaudos platinimo organizacija „Sietynas“. Kaip manote, ko šiandien reikia, kad Evangelijos šviesa sklistų mūsų tautoje? Ko reikia, kad Dievo žodis mums taptų brangus, kaip anuomet taip saugoma kalba ir raštas?

Manyčiau, kad taip sklindančios Evangelijos šviesos, kaip ji mūsų tautoje sklinda šiandien, galėtų pavydėti ne viena praeityje tikėjusių mūsų tautiečių karta. Žinoma, tokia malone džiaugiamės ne be jų karštų maldų ir kitokio uolaus triūso. Evangelijos žinia apie Gelbėtoją Kristų įvairiausiais būdais šiandien pasiekia daugelio lietuvių ausis tiek tėvynėje, tiek svetur. Kalbant apie dar didesnę šviesą ir Dievo žodį kaip apie neįkainojamą vertybę, manau, tik Dievo Dvasiai apšviečiant žmonių širdžių gelmes tai gali tapti tikrove. Ar mes, bažnyčia, kaip nors galime prie to prisidėti? Manau, kad kai Dievo žodis ir neregima Dievo karalystė mums patiems, tikintiesiems, taps didžiausia brangenybe, ir tai liudys mūsų gyvenimas. Kai pati bažnyčia (plačiąja prasme) ištikimai nesilaiko Dievo žodžio (turiu omeny įvairiausius kompromisus), pasaulis „perskaito“ jos siunčiamą žinią: „Tai nėra taip rimta. Nėra ko nerimauti. Gyvenkite kaip gyvenę. Bažnyčioje vilties vis tiek nerasite.“ Ir pasaulis gyvena... Stebi, tiria, laukia... Tik deganti pliauska gali uždegti kitą, užgesusi, deja, neįstengs uždegti.

Žvelgiant į istoriją - 25 Tikėjimo žodžio bendrijos metai tai daug ar mažai?

Viskas priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi, su kuo palyginsi. Žiūrint į žmogaus amžių, tikrai ne mažai, netgi daugoka, mat per tiek laiko užauga nauja karta, tai trečdalis žmogaus gyvenimo. Per tokį laiko tarpsnį galima daug nuveikti, daug ir nuveikta... Jei šią sukaktį lyginsime su dviejų tūkstančių metų bažnyčios gyvavimu, su daugiau nei šešis šimtus metų trunkančia krikščionybės kelione į mūsų tautą ar su tam tikromis krikščioniškomis konfesijomis, savo istoriją skaičiuojančiomis ištisais šimtmečiais, tuomet tai lašas jūroje. Kita vertus, tai mūsų kelias, kuriuo patys ėjome, liejome prakaitą, patys viską išgyvenome. Tad ne taip jau svarbu, kam 25 pasirodys daug, o kam mažai. Tiems, kurie ėjo ir triūsė, žinoma, tai daug - tikras pasiekimas, nemaža pergalė, nemenkas džiaugsmas.

Visgi, kalbant apie tarnystę Viešpačiui, manyčiau, ne sukaktys, skaičiai ar pavadinimai yra svarbūs (juk visa tai ištirpsta Dievo išganymo darbų istorijoje - tarsi galingame verpete - mes, kaip judėjimas, esame tik maža smiltelė), kiek suvokimas, ką Viešpats daro mūsų dienomis, ir kiekvieno asmeninis atsakas į tai: „Aš čia, siųsk mane!“ (Iz 6,8).

Kalbino Jubiliejinių metų organizacinis komitetas