Dėkokime Viešpačiui

Ateikite, giedokime Viešpačiui! Džiaugsmingą triukšmą kelkime savo išgelbėjimo uolai! Ateikime į Jo akivaizdą su padėka, džiaugsmingai giedokime Jam psalmes! Viešpats yra didis Karalius, didesnis už visus dievus <...>.Ateikite, pulkime žemėn prieš Dievą ir pagarbinkime, atsiklaupkime prieš Viešpatį, kuris mus sutvėrė! (Ps 95, 1-3. 6). Ateikite, klausykite visi, kurie bijote Dievo. Papasakosiu, ką Jis padarė mano sielai (Ps 66, 16).

Šių eilučių kontekste apmąstant nueitą kelią, iškilo klausimas: už ką aš norėčiau padėkoti, atėjusi Dievo akivaizdon ir parpuolusi prieš Jį ant žemės, kaip psalmės autorius kviečia? Ar mano siela nori ir gali Jam nusilenkti ir Jį pagarbinti? Ar nori papasakoti, ką Jis padarė? O, žinoma taip!

Pirmiausia noriu padėkoti Dievui, kad Jis mane išgelbėjo ir padarė kitu žmogumi. Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena - praėjo, štai visa tapo nauja (2 Kor 5, 17). Per dvidešimt trejus įtikėjimo metus Dievas keitė mano širdį, mintis bei sumanymus, nuostatas bei supratimus, formavo mano tapatybę. Neseniai, vedant „Alfa“ kursus, teko liudyti apie savo atsivertimą - pirmąjį susitikimą su Dievu. Ten dalyvavo viena moteris, kuri pažinojo „senąją Zitą“. Man baigus kalbėti, ji taip pat pradėjo liudyti: „Aš prisimenu Zitą prieš dvidešimt penkerius metus. Klausau jos dabar ir negaliu patikėti... Tai visai kitas žmogus. Net jos balsas skamba kitaip,“ - sakė ji. Už tai, kad aš šiandien esu „kitas žmogus“, galiu dėkoti tik savo Viešpačiui, tai Jis manęs pasigailėjo, buvo labai man kantrus ir manimi tikėjo. Esu labai Jam dėkinga.

Toliau mąstydama apie nueitą kelią, prisiminiau vieną gyvenimo momentą - tartum išbandymą. Tai buvo metas, kai turėjau pasirinkti. Pirmoji meilė Dievui prigeso, entuziazmo neliko. Pamačiau, jog nesu apsisprendusi sekti vien tik Kristumi. Aplink virė gyvenimas: žmonės kūrė šeimas, statė namus, darė karjerą. Man iškilo klausimas. O ką man daryti toliau? Buvo nelengva. Ilgai stovėjau kryžkelėje, nežinodama, kur pasukti. Esu labai dėkinga Dievui, kad Jis man davė jėgų ir noro padaryti teisingą sprendimą - toliau sekti Juo, sekti Juo iki galo. Visa tai, ką turiu (šeimą, namus, tarnystę), kas esu - turiu tik todėl, kad tada padariau šį pasirinkimą. Šiandien manęs nekankina dvejonės: sekti Juo ar ne, tikėti ar netikėti, tarnauti Jam ar ne? Širdis lenkiasi ir dėkoja, kad tikėjimas Kristumi šaknijasi, meilė Dievui ir artimui įsitvirtina, Jo pažinimas auga. Negaliu neateiti, neparpulti ir nepagarbinti savo Viešpaties.

Labiausiai dėkoju Dievui už bažnyčią, kuri, pasak Pauliaus, yra „tiesos ramstis ir pamatas“. Šis „tiesos ramstis ir pamatas“ ne vienerius metus man buvo kaip Nojaus laivas. Jame aš slėpiausi nuo senojo gyvenimo audrų ir vėjų, nuodėmės sūkurių, savo pačios silpnybių... Šiandien bažnyčia man yra kaip šventykla. Čia tarnauju ir ilsiuosi Viešpatyje. Kartu su tikėjimo broliais bei seserimis galiu aukoti gyriaus, garbinimo aukas savo Kūrėjui ir Dievui. Tai - mano dvasiniai namai, kur siela pamaitinama ne tik tyru Žodžio pienu, bet ir stipriu maistu.

Dėkoju Dievui už bažnyčių ganytojus - pastorius ir vyresniuosius. Ne veltui Šventasis Raštas mus ragina itin juos branginti ir mylėti dėl jų pamokymų, darbo, atsidavimo. Kas suskaičiuos tą laiką, triūsą, jėgas, kurias jie atiduoda ganydami Dievo kaimenę? Ne iš prievartos, bet noriai, uoliai. Norisi nusilenkti ir jiems pasakyti didelį, didelį „AČIŪ!“.

Noriu ateiti į Dievo akivaizdą ir padėkoti už „krašto ištikimuosius“ - brolius ir seseris, kurie metai iš metų yra šalia, kartu tarnauja Viešpaties laukuose, kurie, net jiems patiems nežinant, pasirinkę būti „spragų užtaisytojais ir gatvių tiesėjais“ - tais mažais sraigteliais, nematomais, bet labai reikalingais dangaus karalystei.

Šiomis mintimis noriu paraginti niekada nenustoti sekti Kristumi ir kiekvienam skaitytojui palinkėti apmąstyti savo nueitą kelią bei padėkoti dangiškajam Tėvui už tai, ką turi, ir už tai, ko jau nebeturi.

 Nuotrauka Gintauto Tumulio