.jpg)
Šįkart jūsų dėmesiui siūlome pastorės Anželikos Krikštaponienės straipsnį iš mūsų bendrijos leisto žurnalo „Gyvasis žodis" (kuris buvo pradėtas leisti 1992 m., o jo tiražas tais metais siekė 10 000 egz.) 1996 m., Nr. 2 (13).
Keičiasi laikai, keičiasi žmonės, bet dvasinio gyvenimo principai išlieka tie patys. Malda - tai viena iš dvasinio gyvenimo sąlygų. Daug melsdavosi visi, kurie kažkada gyveno dvasia: Senojo Testamento dievobaimingi žmonės, Naujojo Testamento tarnai ir net pats Jėzus - Dievo Sūnus.
Mane labiausiai stebina ir žavi tai, kad Jėzus, būdamas Dievas, gyveno pastovų maldos gyvenimą. Tai pavyzdys Jo sekėjams. Jau vien to užtenka, kad visu rimtumu pradėtum melstis. Dievas, atėjęs žmogaus pavidalu, žemiškoje tarnystėje „pasitraukdavo į dykvietes melstis" (Lk 5, 16). Tai ką jau bekalbėti apie mus, kurie dar visai neseniai buvome pagonys, be vilties ir be Dievo pasaulyje, kurių dvasinis gyvenimas jaunas ir gležnas. Be abejo, malda - tai nuoširdaus, tikro meilės ryšio su Gyvuoju Dievu pasekmė. Kas patyrė Dievą, nebegali nesimelsti. Jėzus savo mokinių niekada nemokė pamokslauti, bet mokė melstis, nes mokėti kalbėti Dievui yra svarbiau nei žinoti, kaip kalbėti su žmonėmis. Bet daugelio žmonių gyvenimai tvarkomi atvirkščiai. Dažnai žmonės tapatina gyvenimo sėkmę su įvairiausių ryšių ir pažinčių gausa. Žinoma, tai nėra blogai. Gera turėti daug draugų, kurie supranta ir palaiko tave. Galima plėtoti rytšius, bet negalima pamiršti svarbiausio asmens - Dievo.
Jėzus labai daug kalbėdavo apie Tėvą, nes gerai Jį pažinojo, nuo mažens būdamas Tėvo reikaluose. „Tėvas gi myli Sūnų ir parodo jam visa, ką pats daro ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės" (Jn 5, 20). Kaip Jis galėjo taip drąsiai teigti didžiulės minios akivaizdoje? Vieni manė, kad Jis piktžodžiauja, kiti galvojo, kad skelbia utopines idėjas... Bet Jėzus kalbėjo iš savo patirties. Jis buvo užtikrintas tų žodžių teisingumu, nes maldose artimai bendravo su Tėvu, turėjo tikrą, o ne tariamą gyvenimą slaptoje.
Aibės gyvenimo problemų - nesutarimai namuose, darbe, įvairiausi sunkumai - atsiranda dėl vienos priežasties: mes paliekame pirmąją meilę, užsidegimą ir norą ieškoti ir bendrauti su Dievu kaip anksčiau. Užimtumas ir nesibaigiantys darbai daugelio krikščionių bendravimą su Tėvu - maldos laiką, išstūmė į šalutinių darbų sąrašą.
Iš Jėzaus aš mokausi branginti bendravimą su Dievu. Galbūt ne visada Jam pavykdavo pasimelsti numatytu laiku, nes išalkusi minia laukdavo Jo gailestingumo, išgydymų. Jis gydydavo, maitindavo padauginta duona, tarnaudavo, išnaudodamas kiekvieną pasitaikiusią progą patarnauti. Tada, atleidęs žmones, savo poilsio sąskaita, eidavo melstis, pasitraukdamas nuo visų į kalnus. Jėzaus žemiškosios tarnystės dienos yra tikro pamaldaus gyvenimo pavyzdys. Savo trejų metų tarnavimo laiku Jis nuolat, intensyviai, kartais su ašaromis ir balsiu šauksmu ieškojo Dangiškojo Tėvo veido, Jo pagalbos, stiprybės. Jėzus buvo užimtas kur kas labiau nei mes. Tačiau maldos nepakeitė ir neišstūmė iš Jo gyvenimo niekas: nei tarnavimų trukmė, nei kelionės, nei nuovargis, nei bendravimas su mokiniais. Jei laiko pritrūkdavo dieną, jo atsirasdavo naktį.
„Taip Jėzus dienomis mokydavo šventykloje, o naktis praleisdavo vadinamame Alyvų kalne" (Lk 21, 37).
„Tuojau pat Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo plaukti į kitą ežero pusę, kol Jis paleisiąs minią. Paleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Atėjus vakarui, Jis buvo ten vienas (Mt 14, 22-23).
Kaip gerai, kad evangelistai užrašė šias eilutes. Šie keli sakiniai atveria Jėzaus požiūrį į slaptą maldos gyvenimą. Jei Evangelijų autoriai nebūtų užrašę, kad Jėzus melsdavosi, manydami, jog tai ne taip svarbu, kaip, pavyzdžiui, stebuklai, tada mes, be abejo, pagalvotume, kad visa, ką Jėzus darė, buvo skirta atlikti tik Jam vienam. Tačiau dabar šios kelios Šventojo Rašto eilutės įrodo, kad Jis buvo kaip ir mes. Jis, atsiskyręs nuo pasaulio šurmulio, vienumoje ieškodavo Dievo, verkdavo Jo akivaizdoje, guosdavosi Jam, gaudavo jėgų ir stiprybės eiti iki galo.
Jėzaus mokiniai pastebėjo, kad jų mokytojo viešas gyvenimas susijęs su slaptu maldos gyvenimu. Jie tikėjo, kad tarp vieno ir kito yra glaudus ryšys. Todėl, norėdami įminti šią paslaptį, kartą po maldos kreipėsi: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savo mokinius" (Lk 11, 1).
Atrodytų, kam mokiniams šito reikėjo? Juk jie buvo Viešpaties šlovės artume, savo akimis regėjo Jėzaus daromus stebuklus. Bet tai jų negalėjo visiškai patenkinti. Viena yra stebėti, kaip kitas tarnauja, bendrauja su Dievu, bet visai kas kita pačiam bendrauti ir patirti, kaip Dievas tave naudoja. Aišku, jie norėjo turėti tai, ką turėjo Jėzus, jų Mokytojas.
„Viešpatie, išmokyk mus melstis" . Žinoma, kad niekas negalėjo taip išmokyti, kaip Jėzus. Jėzus daugiausia už visus mokė apie maldą. Mozė iš Dievo gavo įstatymą apie aukas ir atnašas, kurio izraelitai uoliai laikėsi. Netgi pranašai mažai kalbėjo apie maldą, nors nemažai melsdavosi. Bet Kristus tapo maldos Mokytoju. Jis daug kalbėjo apie maldą ir tiesiogiai, ir palyginimais. Be to, pats meldėsi. Kas gi geriau gali mus išmokyti melstis, jei ne Viešpats. Tarnaudamas žemėje „Jis siuntė maldas bei prašymus su garsiu šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį" (Žyd 5, 7). Ir danguje Jėzus nenustoja to daręs; juk Jis - mūsų Užtarėjas.
Kaip tada Jėzus mokė melstis savo mokinius, taip ir šiandien Jis mus moko. Jis žino, kaip tai daryti: kitų liudijimais apie atsakytą maldą; studijuojant Dievo žodį, kilus Dvasios įkvėpimui. Šventoji Dvasia padeda ir moko mus melstis, apšviesdama paslėptus širdies sumanymus, klaidas, padėdama apsivalyti per atgailą, mokydama patikti Dievui. Jėzus mus moko, ko ir kaip reikia prašyti, ir teikia mums Šventąją Dvasią - maldos Dvasią, Tikrąjį Užtarėją. Visa tai turint, belieka daugiau melstis.
Tą dieną mokiniai prašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis". Atrodytų nėra nieko paprasčiau ir lengviau už maldą, tačiau daugeliui tai būna nelengva, nes nuodėmė taip aptemdė protą, jog būna sunku pritaikyti Dievo žodį maldoje. Malda - tai bendravimas su nematomu šventu Dievu. Dažnai atsitinka, kad melsdamiesi žmonės kalba nereikšmingus, visai nesvarbius dalykus. Todėl melstis tenka mokytis. Prisimink savo pirmąsias maldas, kai tu dėl savo proto tamsos tegalėjai pasakyti ir kartoti vos keletą žodžių: „Šlovė Dievui, ačiū Jėzui, Aleliuja!.." Bet praėjo kiek laiko, ir tu išmokai geriau melstis. Dar po kiek laiko Jėzus tave išmokys dar geriau, tiksliau melstis. Ir čia gali padaryti pažangą!
„Viešpatie, išmokyk mus melstis".
Nuotraukoje: Anželika Krikštaponienė, nuotrauka iš minėto žurnalo numerio.
