Jėzus greitai grįžta, bet tai nereiškia, kad „po mūsų – nors ir tvanas“

Spausdiname dar vieną straipsnį iš archyvų - 1993 metų mūsų bažnyčios laikraščio „Bažnyčios naujienos“ (Nr.3 (13), vasario mėn.). Straipsnio autorius - tuometinės Lietuvos misijos (pamokslininkų tarnavimo) vadovas ir pamokslininkas Arūnas Adomaitis.

Šiandien Dievo vaikų susirinkimuose giedame giesmes, pamokslaujame pamokslus, kurie skelbia, kad mes esame „paskutinė karta“ - žmonės, kurie sulauks antrojo Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo, kurie neregės mirties, bet bus pakeisti ir ore susitiks su Viešpačiu (1 Tes 4, 16).
 Bažnyčios paėmimas artėja. Taip mąstydami gyveno pirmieji Kristaus apaštalai, tuo tikėjo visų amžių Dievo vaikai, tikime ir mes. Juk Jėzus pasakė: „Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų“ (Lk 12, 36). Deja, toks nusistatymas kai kam kelia nerimą. Kažkas galbūt paklaus: „Ar tai ne lengvabūdiška? Juk jų viltys liko neišsipildę. Tokios idėjos duoda pagrindą neatsakingumui, savanaudiškumui, dar labiau išderina ir taip nestabilią mūsų laikų jaunimo pasaulėžiūrą, leidžia užmiršti tautos senąsias vertybes ir nebesirūpinti jos ateitimi, įneša anarchistines nuotaikas „po mūsų - nors ir tvanas“. Tai jokiu būdu negali pasitarnauti Lietuvos atstatymui“.

Panašūs svarstymai rodo, kad žmogus girdi tik raidę ir Dievo gyvybė jo dar nepasiekė. „Dievas nėra sumaišties, bet santarvės Dievas“ (1 Kor 14, 33). Kiekvienas, kas klauso širdimi, išgirs savo gerojo Ganytojo balsą: „Paklausysiu, ką kalba Viešpats Dievas. Jis juk kalba gerovę ir taiką savo tautai ir savo pamaldiesiems“ (Ps 85, 8). Nėra abejonių, kad tai, kas šiandien pamokslaujama Kristaus bažnyčioje, yra įkvėpta Šventosios Dvasios. Tokie pamokslai neatneša anarchistinių nuotaikų, bet kviečia mus pakilti ir užsidegti dar uolesniam dvasiniam tarnavimui, karštesnėms maldoms, didesniems ir brandesniems tikėjimo darbams Lietuvos labui. Juk mes laukiame atlygio ne iš žmogaus, bet iš Dievo,  ir tas atlygis yra didžiulis (Gal 1, 10; Žyd 10, 35). Nė viena tauta ar valstybė nesugriuvo nuo to, kad tikėjo žodžiais, kuriuos kalbėjo Dievas. Atvirkščiai!

Mes nesame lengvabūdžių neatsakingų jaunuolių kompanija, kuri nei iš šio, nei iš to, tarsi grybai po lietaus sudygo ramioje, o tiksliau kalbant - dvasiškai apatiškoje Lietuvos žemėje. Ne! Žinome, iš kur atėjome ir kur einame! Viešpats kalbėjo savo mokiniams: „Teisingai priežodis sako: „Vienas pasėja, kitas nupjauna“. Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, į kurį jūs neįdėjote darbo. Kiti pasidarbavo, o jūs įstojote į jų darbą“ (Jn 4, 37-38).

Tai, kad Lietuvoje kasdieną vis daugėja gyvų bažnyčių, yra ne kas kita, kaip praėjusiais amžiais mūsų tautoje gyvenusių Dievo vaikų dvasinės sėjos rezultatas. Mes - jų vilčių išsipildymas, jų darbo vaisius. Ir ne tik esame atsakingi prieš mūsų protėvius, bet ir iš Dievo  malonės sėjame, kad ateities kartos turėtų, ką pjauti. Tirdami save, kad nesivadovautume kūno sumetimais ar tuščiu išdidumu, esame pasiruošę sumokėti visą kainą, kad tikėjmo atlygis ateitų, jei ne mums, tai ateities Lietuvai. „Ir jie visi, nors dėl tikėjimo buvo gerai įvertinti, nesulaukė to, kas buvo pažadėta, nes Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums, kad jie ne be mūsų pasiektų tobulumą“ (Žyd 11, 39-40).

Taigi mes negyvename vien tik sau ir neniekiname nei savo tautos praeities, nei ateities. Mes - Lietuvos vaikai ir Dievo žodžio kalaviju giname savo tautą nuo nuodėmės ir dvasinės atrofijos. Kiekvienas, kas nori klausyti Dievo ir linki Lietuvai palaiminimų, ištirs, ar mūsų veikla iš Dievo, ar ne.
Bendrinti: