Laima Šiušienė: „Kur apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tampa malonė. Gera būti Viešpaties prieglobstyje.“

Jubiliejinių metų organizacinis komitetas kalbina Akmenės Tiesos žodžio bendruomenės vyresniąją Laimą Šiušienę.

Papasakokite apie pirmuosius Jūsų bendruomenės gyvenimo žingsnius.


Akmenės bendruomenė susibūrė 1994 metais. Tuo metu buvome trys sesės Kristuje. Mus ganė ir prižiūrėjo pastorius Mindaugas Palionis. Dievo žodžiu maitino atvykstantys pamokslininkai iš Šiaulių krašto. Dievo meilė ir begalinis Jo rūpestis išlaikė mus iki šios dienos, nors pradžia ir buvo nelengva. Patyrėme įvairių sunkumų, panašiai kaip rašoma ir Šventajame Rašte. Labai ryškiai prisimenu vieną įvykį: viena iš sesių pasiūlė susirinkimą surengti jos namuose. Susirinkome džiaugdamiesi ir pasiruošę šlovinti Viešpatį, mat pastorius atsivežė gitarą. Staiga į mūsų susirinkimą įsiveržia vyras, rimtai ketindamas išvaikyti šią, kaip jis sakė, sektą. Vyrioko būta stambaus, ir mums, teturinčioms savo grupelėje tik vieną vyriškį, pasidarė baisu, nes įsiveržėlio akys ir gestai bylojo, kad jis savo sumanymus ir įvykdys. Be to, paaiškėjo, jog jis yra to buto šeimininkės vyras. Gal suabejojęs savo fizinėmis galiomis, o gal nenorėdamas mušti moteriškių, vyras pareiškė einąs atsinešti šautuvo ir išlėkė. Iš baimės puolėme melstis. Vyras šautuvo, matyt, nerado, nes sugrįžo nešinas metaliniu strypu ir nusitaikė trinktelėti pastoriui per galvą. Bet mums visiems pavyko kažkaip prasprukti pro užpuoliką ir išbėgti į laiptinę. Besivydamas ir rėkdamas, jis kelias mūsiškių apspardė, o greta stovintį vaiko vežimėlį nustūmė nuo antro aukšto laiptų. Matyt, taip norėjo susidoroti su ką tik gimusiais „sektantais“. Visa laimė, kad vežimėlyje nebuvo vaiko, ir mums visiems pavyko pasprukti. Štai taip prasidėjo bažnyčios tarnavimas Akmenėje. Panašūs iššūkiai mus užgrūdino ir mes ėmėme augti kaip bendruomenė.

Kokiais bendruomenės tarnavimais norėtumėte pasidžiaugti?

Aš įtikėjau 1992 metais. Tuo metu šeimoje auginome tris mažus vaikučius. Augome kartu: jie kūnu, aš dvasia. Į man iškilusius klausimus ir poreikius Viešpats atsakydavo įvairiais būdais, bet daugelį iš jų pavadinčiau stebuklais. Pajutau, kad nieko šitoje žemėje taip nemyliu kaip Viešpatį. Nebuvo svarbu nei artimųjų atmetimas, pažeminimai, o aplankyti atvykdavę broliai ir sesės sakydavo, kad mano liudijimas juos sustiprina. Supratau, kad jau niekada nebebūsiu vieniša.

Laikui bėgant atradau savo pašaukimą tarnauti vargšams - labai myliu tuos, kuriems tarnauju. Jau dešimt metų tarnauju Akmenės bendruomenėje kaip vyresnioji ir Naujosios Akmenės dienos centre vadovauju tarnavimui benamiams.

Bendruomenę šiuo metu lanko apie dvidešimt žmonių. Gyvename tokioje vietovėje, į kurią Lietuva žiūri su gailesčiu ir šiokia tokia panieka, nes čia tikriausiai daugiausia alkoholikų. Tačiau kur apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tampa malonė. Gera būti Viešpaties prieglobstyje.

Kokiais planais ir svajonėmis gyvena Jūsų bendruomenė šiandien?

Šiandien mes svajojame įsigyti pastatą tarnavimui, kad galėtume kartu švęsti šventes ir bendrauti. Norėtume priimti daugiau vargšų ir išauginti daugiau tarnautojų.

Ko palinkėtumėte bendrijos „Tikėjimo žodis“ 25 metų jubiliejaus proga?

Jubiliejaus proga norėtume palinkėti bendrijos bažnyčioms ištikimybės, augti dvasia, toliau tarnauti Viešpačiui. Juk visi žinome, kur atsiduria dykinėjanti siela.