Ledus tirpdžiusi malonė

 Kauno krašto bendruomenių šventė baigėsi, tačiau perpildyta salė netuštėjo. Norėjosi dar pabūti drauge. Priėjusi prie pažįstamos poros, išgirdau: „Gavome paguodos žodį. Dievas aplankė. Buvome panirę į rūpesčius, o Jis paguodė.“Po akimirkos dar viena pora iš kito miesto, lyg antrindama pirmajai, džiaugėsi: „Atvažiavome su daugybe klausimų bei minčių, ir konferencijos metu gavome visus atsakymus ir kryptis!“ Kai apie konferenciją pasiteiravau būrelio jaunimo, išgirdau atsakymą: „Labai patiko!“, o viena mergina tik ištarė: „Atvėrė akis...“  ir nebegalėjo sulaikyti ašarų. Pakalbinau ir senjorų ratelį. „Visi buvome paliesti meilės,“ - dalijosi viena moteris, o kita nedrąsiai tarstelėjo: „Sujaudino verkiantys pastoriai. Tai padrąsino ir pačius atsiverti.“ Priėjus prie būrelio jaunų moterų, išsirutuliojo visos šventės apibendrinimas - širdies ledai ištirpo ir... „išbėgo per akis“...

Kas gi vyko Kauno krašto bendruomenių šventės, pavadintos „Girkime Viešpatį!”, metu? Be abejo, geriausia tai patirti dalyvaujant. Ir vis tik noriu bent truputį perduoti tos malonės, kuria galėjome džiaugtis būdami drauge.

Šeštadienio rytą Jonavos bendruomenės pastorius Mindaugas Sakalauskas dalijosi įžvalgomis iš Jubiliejinių metų vizijos - Vienybėje garbinti Kristų. Jis palietė ir tą sunkesniąją dalį: „Vienybėje? Kaip?“  Kaip nepasiduoti šėtono kėslams suskaldyti Karalystę? Remdamasis apaštalo Pauliaus žodžiais, užrašytais Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 14-20 eilutėse, pastorius Mindaugas ragino sutelkti dėmesį ne į vienas kito skirtybes pagal kūną, bet žvelgti vienas į kitą kaip į naują kūrinį, matyti pašaukimą - vertinti Dievo dovanas vienas kitame, patepimą, klausyti ganytojų, kurie budi prie mūsų sielų (Hbr 13, 17). Baigdamas, pastorius visiškai atvėrė širdį ir, nesulaikydamas ašarų, skaitė pasveikinimus savo bendruomenės ištikimiesiems Viešpatyje, įvertindamas ir parodydamas, kad brangina kiekvieno savitą triūsą ir darbus. Ledai pradėjo tirpti.

 Po pertraukėlės, nors pastoriai ir nebuvo susitarę, Alytaus bažnyčios pastorė Zita Čekavičienė tęsė pastoriaus Mindaugo pradėtą padėką. Pamąsčiusi, kad, minint jubiliejus, paprastai sakomi sveikinimai, dėkojama už tai, kas buvo, yra ir bus, ji iškėlė klausimą: „O už ką aš galiu padėkoti Dievui?“ Ir, pradėjusi dėkoti už tai, kad Dievas padarė ją kitu žmogumi, už bažnyčią - kaip Nojaus laivą, kuriame galima pasislėpti nuo audrų ir nuodėmių, pastorė lenkė galvą prieš kiekvieną, kuris yra bendruomenėje, kuris ištikimai tarnauja. Nusilenkė prieš pastorius ir vyresniuosius, prieš maldininkus, dėkojo ir už klausančias ausis, blizgančias ir trokštančias akis salėje pamokslų metu. O pabaigoje pastorė Zita parklupdė visus susirinkusiuosius prieš Dievą, kad pamąstytume apie savo gyvenimą, tikėjimo kelią ir Jam padėkotume.

Drauge papietavę tiesiog toje pačioje salėje, buvome pakviesti atverti širdis Dievui, skambant šlovinimo giesmėms ir apmąstant muzikos fone skaitomą Dievo žodį. Dievo Dvasios vedami, šlovintojai iš Kėdainių ir šventės vedantieji darniai suliejo Šventojo Rašto skaitinius su giesmėmis, ir visi drauge artėjome prie Dievo sosto. Tada jau galėjai ragaute ragauti 133 psalmės skonį - Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena!

Išgyvenant tokį atvirumą vienas kitam, manau, ir jaunimo šlovinimo grupei nebuvo taip nedrąsu pradėti vakarinį tarnavimą. Baigdamas pirmąją šventės dieną, Kauno krašto pastorius Gabrielius Lukošius priminė mūsų tapatybę: mes, žmonės, visi esame sužeisti, ir padėti mums gali tik be galo brangus vaistas. Nesuvokus  Kristaus aukos didybės, nėra ir išgelbėjimo džiaugsmo. Svarbu suvokti, kaip brangiai buvo sumokėta, kad mes galėtume stovėti Dievo akivaizdoje, kad būtume sutaikyti su Juo ir vienas su kitu. Didelė kaina už sielos išpirkimą - tiek niekad neturėsi, - sako psalmininkas (Ps 49, 8). Dievo Sūnaus auka - susitaikymo ir susikalbėjimo kaina!

Visus susirinkimus drauge vedę ganytojai Jurgita Kučinskienė ir Darius Šulskis sekmadienio rytą sausakimšai salei Kaune pajuokaudami priminė praėjusios dienos temas ir įvykius, tuo pačiu išjudindami vėl drauge nuoširdžiai pagarbinti mūsų Dievą.

Po to kalbėjęs pastorius Giedrius Saulytis lyg išdžiūvusią žemę laistė žmonių širdis tikrovišku, gyvenimišku žodžiu, pavadinęs pamokslą „Kelias nuo raudų prie gyriaus“ (įstabi 30-tos psalmės ekspozicija). Pastorius atseka tikinčiojo gyvenimo ciklą: raudos ir gyrius. Nėra gyriaus be raudos. Jei, gyvendami šioje „ašarų pakalnėje“, kur skausmas, ligos ir pan., girtume Viešpatį, nematydami sielvarto ir kančios, būtume panašūs į fariziejų ir levitą, minimus istorijoje apie gailestingąjį samarietį, kurie aplenkia sumuštą, šaltį bei skausmą kenčiantį brolį ir nuskuba „garbinti“ Dievo.

Kada širdy gimsta tikrasis gyrius? Tuomet, kai ateina Viešpaties pagalba. Kada ji ateina? Kai esame silpni, kenčiame skausmą ir nusižeminame…

Kad iš tiesų pagarbintume savo Gelbėtoją Jėzų, taip ir norisi visiems palinkėti: tesusilpnina tave Viešpats! Nes mano stiprybė tobula tampa silpnume, - sako Jis (2 Kor 12, 9).
* * *

Šeštadienio rytą į Kauno krašto šventę „Girkime Viešpatį!” iš įvairių Kauno krašto bendruomenių atvykę jaunuoliai rinkosi Kauno bažnyčios raštinėje. Smagu buvo sutikti seniai ir neseniai matytus draugus. Aprimus šurmuliui, nukreipėme žvilgsnius į Viešpatį - garbinome Jį giesmėmis, padedant Kauno ir Jonavos jaunimui.

Kauno bažnyčios jaunimo tarnavimo vadovė Miglė Kavaliukaitė pirmiausia mūsų dėmesį nukreipė į ekraną: trumpame filmuke bažnyčia buvo palyginta su kruiziniu ir kariniu laivu. Palikdama intrigą, Miglė paaiškino, kad filmuką aptarsime po diskusijos, kurios tema „Tęsėjai“.

Nagrinėdami Jozuės knygos pirmo skyriaus pirmąsias devynias eilutes, atkreipėme dėmesį į pasikartojančius žodžius, kalbėdamiesi bandėme suprasti jų svarbą. Perskaitytoje ištraukoje išskyrėme tokius žodžius: būk stiprus ir drąsus, kurie pasikartojo net tris kartus, bei juos gaubiančius žodžius: būsiu su tavimi. Pastebėjome, kad Dievas ragina Jozuę, o drauge ir mus, išlikti stiprius bei drąsius, kad galėtume išpildyti Įstatymą, o tam reikia ir mąstyti apie jį, ir pasikliauti, kad Viešpats bus šalia ir padės, - juk tai Jis ir suteikia tą drąsą bei stiprybę.

Pasiskirstėme grupelėmis ir toliau diskutavome šia tema. Nagrinėtą ištrauką siejome su diskusijos tema - „Tęsėjai“. Kiekviena grupelė sugebėjo įžvelgti vis kitokius dalykus, todėl buvo labai įdomu klausytis, kai apibendrinome tai, ką aptarėme grupelėse. Supratome, kad esame tęsėjai - kaip Jozuė buvo Mozės darbų tęsėjas, taip ir mes esame tikėjimo tęsėjai. Iškėlėme klausimus - ką tęsti? Kodėl tęsti? Kaip tęsti? - ir į juos atsakėme prisimindami mūsų bažnyčios viziją - pažinti Kristų ir Jo pažinimą perteikti kitiems.

Nors jau buvome ir užmiršę pradžioje filmuko sukeltą intrigą, vėl prie to grįžome. Taigi, kas yra bažnyčia - kruizinis ar karinis laivas? Po trumpos diskusijos išsiaiškinome, jog mes esame įgula ir kokie esame mes, toks bus ir laivas.

Po diskusijų vėl kilo šurmulys - jaunimas pakilo pietauti ir bendrauti. Na, o papietavę išjudėjome į Kauno bažnyčios patalpas, kad prisijungtume prie suaugusiųjų. Tačiau linksmoji dalis toli gražu dar nesibaigė: gitara ir balsais šlovindami Viešpatį stotelėje, nenutilome ir įsispraudę į autobusą. Taip, linksmai, su šypsenomis veiduose, stebėdami kitų reakcijas ir džiaugsmingai giedodami, mes pasiekėme bažnyčią. Kaip 100-oje psalmėje rašoma: Įeikite pro vartus su dėkojimu, į Jo kiemus su gyriumi. Nenutilome ir eidami gatve, ir lipdami laiptais į salę.

Su diskusijomis, draugiškais paplepėjimais, Rašto studijomis, giesmėmis ir šypsenomis Kauno krašto jaunimas vienybėje praleido šeštadienio rytą. Smagu, kad dar truputėlį pabendrauti, pabūti drauge galėjome ir sekmadienį. Tikiu, kad šio susibūrimo prisiminimai liks mūsų širdyse ir mintyse ilgam - kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena! (Ps 133, 1).
Bendrinti: