„Viešpaties tarnai, girkite Viešpaties vardą!“

Šiais 113 psalmės žodžiais kreipiausi į bendruomenių pastorius, vyresniuosius ir jų pagalbininkus rugpjūčio 14 d. vakare, kai susirinkome į Tikėjimo žodžio bendrijos ganytojų ir pamokslininkų vasarinę išvyką kunigo H. Šulco įkurtoje „Jaunimo sodyboje“.

Ne pirmus metus rugpjūčio viduryje visi ganytojai su šeimomis suvažiuojame į kokį pasirinktą gražų Lietuvos kampelį ieškoti Viešpaties veido ir mokytis, bendrauti ir pasiguosti Gelbėtojo paguoda, kuria Jis mus guodžia visuose suspaudimuose bei nešant tarnystės naštą.

Šių metų pastorių išvyka - tarsi vakarėjantis dangus, nutviekstas saulės raudonio - nusidažė bendrijos jubiliejinių metų atspalviu, giliais jų prasmės supratimo tonais. Jaukioje sodyboje, kūrinijos apsuptyje, tvyrojo rami, kontempliatyvi ir broliška atmosfera.

Pirmąją išvykos dieną atsiskyrėme garbinti Dievą ir melstis. Vakare, suskambus „Tėve mūsų“ giesmės akordams, dėkojome širdyse Viešpačiui už Jo ištikimybę, gerumą ir visada palaikančią meilę, kurią patyrėme per ilgiau nei du dešimtmečius trukusią tarnystę. Tą vakarą garbinimo giesmes atliko ir į Viešpaties artumą mus visus lydėjo Daiva Palionienė bei Sigitas Krasauskas. Giesmes keitė skaitiniai, o skaitinius - maldos. Pastoriai skaitė Šv. Raštą, dalijosi įžvalgomis ir meldėsi už atskiras bendrijos sferas.

Kuršėnų Tiesos žodžio bažnyčios pastorius Romas Tuominis, paskaitęs 23 psalmę - Viešpats yra mano Ganytojas, kvietė melstis už bendrijos pastorius ir vyresniuosius, Dievo pašaukimu nešančius ganytojišką tarnystę bendrijoje. 84 psalmės žodžiais prabilo Radviliškio bendruomenės pastorius Nerijus Verdingas. Jis atskleidė Dievo namų - Jo bažnyčios nuostabumą, patrauklumą ir žavumą. Bažnyčioje, kaip prie šventyklos aukuro paukšteliai, kiekviena siela gali atrasti prieglobstį. Kartu meldėmės už bažnyčias, kad jos Dievo malonės dėka būtų priebėga visiems trokštantiems, alkstantiems, dvasioje suvargusiems. N. Akmenės pastorius Mindaugas Palionis atvėrė karitatyvinės tarnystės svarbą. Pacitavo Jėzaus palyginimą apie žmogų, kuris iškėlė didelę puotą, o pakviestieji neatėjo. Tada šeimininkas tarė tarnui: Eik į kelius bei patvorius ir priversk ateiti, kad mano namai būtų pilni (Luk 14, 16 - 24). Dėkojome Dievui už jau esančius reabilitacinius, dienos jaunimo ir vaikų centrus, tarnavimą kaliniams ir prašėme, jog gailestingumo dvasia galėtų tarpti bei augti kiekvienoje bendruomenėje. Valentinas Ivanovas, šiais metais ordinuotas Gargždų bažnyčios pastorius, visiems priminė Jėzaus kaip Mokytojo tarnystę. Ragino laiminti krikščioniškas švietimo įstaigas, spaudą ir užtarti tuos, kurie kantriai ugdo mumyse mokinystės dvasią, diegia krikščioniškąjį švietimą: mokytojus, tėvus, dėstytojus, pastorius ir teologus. Baigdami maldas, prašėme už naują tikinčiųjų kartą - vaikus, paauglius, jaunuolius, kuriems Viešpats nėra abejingas,  - Nedrauskite mažutėliams ateiti pas Mane... , kad Jis palytėtų jų širdis gyvybę teikiančia Dvasia bei vestų juos Savo valia. Pabaigoje pastorius Gabrielius Lukošius pasidalino tikėjimo įžvalgomis iš laiško Galatams 3 sk., atskleisdamas teksto apie malonę ir įstatymo darbus intensyvumą ir aktualumą. Tą vakarą, pagirdyti vienos Dvasios, supynėme sodrią pynę iš giesmių ir maldų mūsų Viešpačiui, išaukštindami Jo vardą, kaip maldoje „Tėve mūsų“ Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia...“

 Antroji išvykos diena pasižymėjo lyg Viešpaties maldos pratęsimu: kasdiene dvasios duona, atgailos ir atleidimo dvasia, prašymu, jog Viešpats saugotų nuo pagundos bei gelbėtų nuo pikto.

Pradžioje susirinkimo atmosferą įstabiai sušildė krikščioniškos giesmės liaudiškais motyvais, kurias atliko Rūta Tumulienė ir Daiva Palionienė. Jos skambino dvejomis autentiškomis lietuviškomis kanklėmis, o S. Krasauskas mušė būgnelį. Atrodytų, kaimiška sodyba, kurioje suskambo lietuviškos gaidos, atsivėrė visu savo grožiu. Liaudiškas giedojimas suvirpino mumyse tautiškumo stygas, dovanojo stiprų broliškos vienybės pojūtį. Grįžusi namo, po išvykos dar kelias dienas niūniavau paprastus giesmės žodžius: Jo malonė šviečia ir nakties tamsumy, Jo Dvasia gaivina bet kokiam sunkumy...

Šios giesmės žodžiai darniai susijungė su pamokslo žinia, kurią tą rytą teko man pasakyti, - apie atleidimo malonę. Trumpai apžvelgus jubiliejinius mūsų bendrijos metus, kalbėjau apie dvasinę jubiliejaus prasmę. Šventajame Rašte jubiliejaus, kaip ir sabato ar atleidimo, metai siejami su vidiniais Dievo tautos pokyčiais: vergų paleidimu į laisvę, skolų dovanojimu skolininkams, brolių nesantaikos išrišimu, nuodėmių atleidimu, sužeistų, sudužusių širdžių gydimu. Pasitelkusi Mat 18, 21-35 eilutes, mėginau pažvelgti į Dievo ir žmonių atleidimo malonės didybę, paslaptingumą. Dievo karalystė ir tikrieji jubiliejiniai metai - tai gailestis, atleidimas ir susitaikymas. Jubiliejus ateina į širdį tada, kai atleidžiame savo broliams ir sesėms, pamirštame jų prasižengimus, kaltes ir padarytas skriaudas. Tada ir patys patiriame įstabią Dievo atleidimo malonę, nes visi nusidedame prieš Dievą ir vieni prieš kitus. Atleidimas gydo širdį, žmonių santykius ir ryšius. Tuo tarpu pikta atmintis užtraukia mirtį  (Hermo „Ganytojas“, 2a.).

Po šių Šventojo Rašto įžvalgų kalbėjo Tikėjimo žodžio bendrijos vyr. pastorius Giedrius Saulytis. Savo pasisakymą jis pradėjo eilutėmis iš Ekleziasto knygos (Ekl 3, 1-8; 10, 9-10) ir, atverdamas skirtingų laikų Viešpatyje reikšmę, pastebėjo, kad žmogui yra didelis vargas, nes jis nežino, kas jo laukia. Pastorius trumpai pristatė šiuo metu susiklosčiusią situaciją: ilgus metus (nuo pat bažnyčios gimimo) neštas pastoracines ir vadovavimo naštas, kurios dar labiau padidėjo pastaraisiais metais. Parodė, jog teko derinti didelius pastoracinius ir akademinius krūvius, o tai atsiliepė jam ir šeimai. Suvokdamas, kad prisiimti krūviai yra per dideli, pastorius Giedrius pasidalijo mintimis su artimais bičiuliais bei Bendrijos pastorių tarybos patariamas ir po ilgų svarstymų, padarė kelis sprendimus: pirma, šiuo metu sustabdyti kaip bendrijos pastorių tarybos pirmininko ir vyresniojo pastoriaus tarnystę. Ją, pastorių tarybos sprendimu, vieneriems metams perims pastorius Gabrielius Lukošius. Antra, prašyti tarybos sabato poilsio, idant atgautų jėgas ir galėtų apsvarstyti savo tolimesnę tarnystę. Taryba pastarajam prašymui pritarė, suteikdama pastoriui sabato metus.

  Pastorius Giedrius pasidžiaugė įvykusiais jubiliejinių metų renginiais - trimis regionų šventėmis, prisiminimų vakarais, konkrečiomis maldomis už skirtingas bažnyčias bei interviu su ganytojais, spausdinamais naujienlaiškiuose Mūsų jubiliejus ir bendrijos interneto svetainėje. Jis padėkojo Tikėjimo žodžio jubiliejinių metų organizacinio komiteto nariams Justinai Steniukaitei, Tadui Makčinskui, Linai Kerbelytei ir Renatai Lembutienei už jų nuoširdų ir didelį triūsą, suartinant, drąsinant ir vienijant bendruomenes bei su dėkinga širdimi atsiliepė apie kiekvieno ganytojo ištikimą tarnystę ir džiaugėsi ilgu drauge nueitu keliu.

 Po to pastorius Giedrius pakvietė visus ganytojus kartu pasvarstyti tarybos pasiūlymą nukelti jubiliejinių metų renginį, siejant jį su juridine registracijos data. Pastoriams apsvarsčius įvairias aplinkybes, pasisakius tarybos ir organizacinio komiteto nariams, visiems drauge pasitarus, buvo prieita vieningos nuomonės, jog jubiliejinių metų renginį būtų tikslinga nukelti metams laiko, pratęsiant maldas už bažnyčias iki spalio 13 d. bei rengiant prisiminimų popietes, tose bendruomenėse, kuriose jos dar nevyko.

Pastorių išvyką baigėme gausiomis maldomis, kurios kilo Dievop už pastorius Giedrių ir Gabrielių, tikinčiuosius, bažnyčias, šeimas ir kunigo Šulco nešamą tarnystę.

„Ieškau Tavęs, Viešpatie, šaukdamasis Tavęs, ir šaukiuosi, tikėdamas Tave, nes esi mums paskelbtas. Šaukiasi Tavęs, Viešpatie, mano tikėjimas, kurį davei man, kurį įkvėpei man per savo Sūnaus žmogiškumą, per Savo Skelbėjo tarnystę“ (Aurelijus Augustinas, Išpažinimai, 4a.).

Jubiliejiniai metai tęsiasi bendrijoje ir mūsų širdyse! Kristus yra ir mūsų Sabatas, ir mūsų Jubiliejus - tikroji laisvė, atleidimas, išgydimas ir meilė.
Bendrinti: