.jpg)
Šių metų spalio 28-30 dienomis Vilniuje, Siemens arenoje, vyks didžiulis evangelizacinis renginys - Vilties festivalis (išsami informacija apie jį pateikima tinklapyje www.viltiesfestivalis.lt). Neabejoju, kad šis renginys pasitarnaus ne tik daugelio žmonių atsivertimui, bet ir sužadins didesnį tikinčiųjų susirūpinimą dėl žūstančiųjų bei padės labiau suartėti Lietuvos evangelinėms bažnyčioms. Kaip žinome, festivalio organizatoriai bendradarbiauja su įvariomis evangelinėmis bendruomenėmis, įtraukdami tikinčiuosius į pasiruošimą renginiui: vyksta įvairios konferencijos, seminarai, festivalio valdybos, komitetų, bažnyčių pastorių susitikimai.
Artėjant šiai Evangelijos skelbimo šventei, pasigilinkime, ko Šventasis Raštas moko apie evangelisto tarnavimą ir dovaną.
Evangelisto dovana
Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko, kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva - Kristu (Efez 4, 11-15).
Apaštalas Paulius, išvardindamas svarbiausias tarnavimo dovanas, nurodo ir jų tikslą - jos skirtos lavinti tikinčiuosius tarnystei, ugdyti bažnyčią. Paprastai esame linkę manyti, kad tik ganytojai, mokytojai, apaštalai ir pranašai ugdo bažnyčią - jų pamokslaujamas žodis tikinčiuosius moko, ragina, drąsina, bara, įspėja ir pan. O evangelistai darbuojasi už bažnyčios ribų - skelbia išgelbėjimo žinią netikintiesiems. Tačiau, anot Pauliaus, ir evangelisto tarnavimas skirtas bažnyčios ugdymui, jo tarnystė, kaip ir kitos dovanos, pasitarnauja tikėjimo vienybės siekimui, tikinčiųjų brandai. Manau, kad apaštalas nori pasakyti štai ką: nė viena tarnavimo dovana neveikia atskirai nuo Kristaus kūno, bet bendradarbiauja su jo nariais. Kaip ganytojas be kaimenės - ne ganytojas, taip ir evangelistas turi būti susijęs su bažnyčia ir tarnauti ne atsiskyręs nuo jos.
Juk Kristus liepė ne tik skelbti Evangeliją, bet ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones. Kaip įtikėjusieji tampa mokiniais? Kai įsilieja į vietines bendruomenes ir ima gilintis į Dievo žodį, mokosi melstis, ieškoti Viešpaties kartu su kitais tikinčiaisiais, patarnauti - kaip kad rašoma ir Apaštalų darbuose: Kurie mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius sielų. Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų ( Apd 2, 41-42).
Tad išties džiugu, kad ir Vilties festivalio renginys mums suteikia progą ne tik pamatyti, bet ir patirti, kaip „veikia“ evangelisto dovana, - esame raginami įsilieti į pagalbinius tarnavimus, (o tai mus lavina tarnavimo darbui), galime artimiau susipažinti su kitų bažnyčių tikinčiaisiais ir su jais bendradarbiauti.
Ieškokime netikinčių ir dvejojančių
Tačiau ar tik pašaukti evangelistai skelbia Evangeliją netikintiems? Ne. Dievo žodis mus visus ragina būti Jo žodžio skelbėjais, nes, anot Pauliaus, kaip žmonės įtikės Tą, apie kurį negirdėjo? O kaip išgirs, jei nebus skelbiančiojo? (Rom 10, 14). Be to, žinome, kad ir mūsų Viešpats, pasirodydamas savo mokiniams po prisikėlimo, ragino juos eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją (Mt 28, 18; Mk 16, 15). Šis Didysis paliepimas skirtas visiems tikintiesiems.
Kaip dauguma iš mūsų atėjome pas Viešpatį? Kažkas pakvietė, paragino, paliudijo, pamokė... Visą gyvenimą būsiu dėkinga kiemo draugei už tai, kad ji pasidalino su manimi Dievo žodžiu ir pakvietė į bažnyčią. Kai įsiliejau į bendruomenę, sužinojau, jog bažnyčios susirinkimai anksčiau vykdavo tame pačiame kieme, kur aš gyvenau, tačiau aš apie tai nė nenutuokiau. O ir nebūčiau nutuokusi, jei manęs nebūtų pakvietę!
Evangelijose taip pat yra užrašytų atvejų, kuomet net tik pats Jėzus sutinka būsimus savo mokinius ir pašaukia sekti paskui save, bet ir kai kiti pas Jį atveda savo artimuosius: štai Andriejus, Simono Petro brolis, [...] pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Kristų“). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jonos sūnus, o vadinsies Kefas“ (išvertus tai reiškia: „Akmuo“) (Jn 1, 41-42). Būkime ir mes kaip Andriejus, „susiieškokime“ savo brolį, sesę - jei ne kraujo, tai galbūt tautietį kolegą, pažįstamą ar giminaitį - ir raginkime ateiti pas Jėzų!
Liudyti Kristų įkvepia ir moteris samarietė, kurią Viešpats užkalbino prie šulinio: O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėmis <....> Ir žmonės iš miesto ėjo pas Jį“ (Jn 4, 28,30).
Į spalio mėnesį Vilniuje vyksiančius Vilties festivalio renginius mes galime pakviesti daug netikinčių ar beieškančių Dievo ir melsti, kad jie atvertų savo širdis Kristui. O „dvejojantiems Teofiliams“ tai bus puiki proga įsitikinti Kristaus mokymo tikrumu (pgl. Lk 1, 3-4).
„Dirbk evangelisto darbą“
Aš primygtinai prašau prieš Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, Jam ir Jo karalystei atėjus: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžia ištverme ir pamokymu. Nes ateis laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, pasikvies sau mokytojus, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms. Bet tu būk visame kame apdairus, iškęsk sunkumus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnavimą (2 Tim 4, 1-5).
Apaštalas Paulius, duodamas pamokymų savo jaunajam bendražygiui Timotiejui pabrėžia ir evangelizavimo svarbą: skelbk žodį, dirbk evangelisto darbą. Be to, apaštalas yra susirūpinęs ir besiformuojančiomis žmonių pasaulėžiūromis, nuostatomis: nebepakęs sveiko mokslo, nukreips ausis nuo tiesos ir atvers pasakoms. Akivaizdu, kad tik Dievo žodis, Evangelija, yra ta jėga ir „druska“, galinti apsaugoti visuomenę nuo visiško sugedimo ir atsidavimo melui, pateisinančiam nuodėmes, kūniškus troškimus. Tad nors Timotiejus ir nebuvo evangelistas (bent jau Pauliaus laiškuose tai neminima), o ganytojas, apaštalas primygtinai jį ragina skelbti Evangeliją. Apaštalas siekė, kad Timotiejus rūpintųsi ne vien įtikėjusiųjų ganymu, bet ir nuolat galvotų, kaip su Evangelijos žinia pasiekti neišgelbėtus žmones. Paulius atsidavimas Evangelijos skelbimui buvo absoliutus, radikalus, galėtume net sakyti „beprotiškas“: <...> man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis. Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną <...>. Broliai, mano širdies troškimas ir malda Dievui yra už Izraelį, - kad jie išsigelbėtų (Rom 9, 1-2; 10, 1). Apaštalas pats buvo pasiruošęs eiti į pražūtį, kad tik jo tautiečiai išsigelbėtų!
O kaip mes? Ar liūdime dėl žūstančiųjų? Ar trokštame, kad lietuviai gręžtųsi į Kristų? Ar mūsų sielos labiau liūdi dėl asmeninių neatsakytų poreikių, ar dėl kitų, dar neišgelbėtų, žmonių? Galbūt ir mums reikėtų kartas nuo karto „atsiplėšti“ nuo Kristaus bažnyčioje ir surasti Kristų pasaulyje, tarp nusidėjėlių?
Mūsų bažnyčia turi didelę Evangelijos skelbimo patirtį - daugelis tarnavimų yra surengę ne vieną evangelizacinį projektą: choras giedojo miesto gatvėse; vaikų tarnautojai darė žygius į miesto mikrorajonus su teatralizuotais vaidinimais, taip pat organizuoja Biblijos pamokėles paštu; jaunimo tarnavimas įvairiais būdais skelbė Evangeliją miesto gatvėse, parkuose, klubuose, rengė paskaitas ir t.t.; mūsų leidykla ne kartą leido evangelizacinį „Ganytojo“ numerį, o kur dar televizijos laidos „Kertinis Akmuo“, bažnyčios karitatyvinė - evangelizacinė veikla ir t.t.
Taigi negalėtume pasakyti, kad mūsų bendruomenė nežino, ką reiškia dirbti evangelisto darbą. Tačiau pripažinkime, jog esame linkę apleisti tai, kas svarbiausia ar labai svarbu, ir paskęstame savo gyvenimo rūpesčiuose, užmirštame, kad esame pašaukti dalintis Evangelijos žinia su netikinčiais, o ne vien tik mėgautis tikėjimo brolių ir sesių bendryste... Štai teko girdėti keletą mamų nuogąstaujant, kad mūsų bažnyčioje veikiantis mamų klubas neatsako į jų poreikius. Tačiau į mamų klubą nuolat renkasi netikinčios (ar iš kitų bendruomenių) mamos ir matau jų švytinčius veidus! Ir žinau, kad ne viena klube besilankanti mama jau brandina pirmuosius tikėjimo daigelius, apsilanko ir mūsų bažnyčios susirinkimuose.
Neabejoju, kad Viešpačiui labiausiai rūpi, kad mes atbaigtume savo išgelbėjimą bei kuo daugiau žmonių pakviestume į Dievo karalystę, o ne gyventume savo malonumui. Juk Jis nori, kad visi žmonės išsigelbėtų ir įgytų tiesos pažinimą, nenori, kad kuris nors pražūtų (pgl. 1 Tim 2, 4; 2 Pt 3, 9).
Tad neapleiskime evangelisto darbo - dirbkime jį nuolat, galvokime, kaip galėtume pasiekti netikinčius su Evangelijos žinia, o mūsų mintis tepalydi malda.
Skelbti Evangeliją žodžiais ar darbais?
Kartais tikintieji diskutuoja, ar ne geriau skelbti Evangeliją „darbais“, užuot „aršiai atakuojant žmones žodžiais“. Šventasis Raštas neragina mūsų „atakuoti aršiai“, o, atvirkščiai - romiai dalintis Evangelijos žinia: Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti, kantrus, romiai aiškinti prieštaraujantiems, - rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio, kuris pavergęs juos savo valia. (2 Tim 2, 24-26). Būti romiais bei pagarbiais mus skatina ir apaštalas Petras: Šventu laikykite Viešpatį Dievą savo širdyse, visada pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai, turėdami tyrą sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti (1 Pt 3, 15-16).
Akivaizdu, kad esame raginami elgtis pagarbiai. Be to, matyt būtent apaštalo Petro patarimas žmonoms vien elgesiu, „be žodžio“ laimėti savo netikinčius vyrus (1 Pt 3, 1) paskatino padaryti išvadas, kad daug svarbiau skelbti Evangeliją darbais, o ne žodžiais. Tačiau žvelgdami į visą Šventąjį Raštą, nesunkiai pastebėsime, kad reikia ir vieno, ir kito. Aš labai dėkinga savo kiemo draugei, kad ji „nelaukė didelių krikščioniškų darbų“ savo gyvenime, bet pasidalino su manimi Evangelijos žinia. Be abejo, mūsų asmeninis pavyzdys tikrai labai svarbus, tačiau ne mažiau svarbu kalbėtis, pamokyti, paraginti, paaiškinti, pakviesti ir pan.
Neturėtume savo pasyvumo ar abejingumo pateisinti tuo, jog neva tik darbais skelbiame Žodį. Savo darbus, Kristaus charakterį pirmiausiai turime rodyti ten, kur praleidžiame daugiausiai laiko: šeimose, darbovietėse ar mokymosi įstaigose. Jei kuri žmona gyvena su netikinčiu vyru - išties pravartu įsiklausyti į apaštalo Petro raginimą ir elgesiu liudyti Evangeliją. Tačiau jei užkalbiname sutiktą žmogų - galime tiesiog pasidalinti Evangelijos žinia, nes „darbų“ parodyti neturime progos. Pamenu, kartą važiuodama į vieną Lietuvos miestą būtent autobuse raginau šalia sėdinčią merginą tikėti Kristumi. Nemoku apsakyti, kaip nudžiugau, kai po kelių metų ją sutikau bažnyčioje - tikinčią, švytinčiu veidu.
Kas žino, galbūt ir danguje mums keletas (o gal keliasdešimt?) žmonių pasakys didelį ačiū, kad išdrįsome, nesudvejojome, bet pasidalinome su jais Evangelijos žinia, ir štai dabar jie amžinai su Dievu, nes šaukėsi Viešpaties vardo ir buvo išgelbėti.
