Doktrinų istorija: kristologija (IV)

Naujaisiais laikais kristologija ir toliau vystėsi įvairiomis kryptimis. Kenotiečių mokyme buvo pamėginta pagerinti teologinį Kristaus Asmens aiškinimą. Terminas „kenozė“ paimtas iš Fil 2, 7, kur sakoma, kad Kristus „apiplėšė save ir esybe tapo tarnu“. Graikiškas žodis, kuris čia išverstas kaip „apiplėšė“, – ekenosen. Klaidingas šio teksto aiškinimas kartu su kitu tekstu, 2 Kor 8, 9: dėl jūsų tapo vargšu... tapo bibliniu mokymo apie kenozę pagrindu. Šios eilutės buvo suprastos taip, kad įsikūnydamas Kristus save „apiplėšė“, neteko savo dieviškumo. Visgi tokiam aiškinimui yra rimtų kontrargumentų: 1) dr. Vorfildas įrodė, kad frazė „apiplėšė save“ yra priešinga sąvokos „padaryti save nereikšmingu“ reikšmei („Kristologija ir kriticizmas“, 375 psl.); ir 2) šio veiksmo numanomas objektas – tai ne Kristaus dieviškumas, o Jo lygybė su Dievu jėgoje ir šlovėje. Šlovės Viešpats, tapęs tarnu, pats save padarė nereikšmingą. Visgi kenotitai šitomis dviem ištraukomis grindžia mokymą apie tai, kad Logosas tiesiog tapo žmogumi, t. y. pavirto į žmogų, save sumenkinęs (netekdamas potencialo) arba visiškai, arba iš dalies iki žmogaus, o po to augo išmintimi ir jėga, kol galiausiai vėl įsisavino dievišką prigimtį.

Matyt, ši teorija gimė dėl dviejų motyvų: iš noro palaikyti Kristaus žmogiškumo realumą ir vientisumą ir tuo pačiu metu pabrėžti didybę Kristaus pažeminimo, kuriame Jis, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargšu. Vėliau kenotitų teorija įgavo keletą formų.

Pagal Thomasiusą, dieviškasis Logosas, išlaikydamas Jam būdingas dorovės, laisvės, šventumo, tiesos ir meilės savybes, laikinai neteko savo reliatyvių visagalybės, visur buvimo ir visažinystės savybių, tačiau po prisikėlimo jas vėl susigrąžino.

Gesso teorija, kuri buvo labiau absoliuti ir nuoseklesnė bei ir populiaresnė, yra tokia, kad įsikūnydamas Logosas tiesiog sustabdė savo kosmines funkcijas ir amžiną žinojimą ir „susimažino“ iki žmogiškos prigimties ir apribojimų taip, kad Jo sąmonė tapo žmogaus sielos sąmone. Ši teorija yra labai arti Apolinaro požiūrio.

Reformatų teologas Ebrardas mokė apie dvigubą Logoso gyvenimą. Viena vertus, Logosas susimažino iki žmogaus dydžio ir turėjo grynai žmogišką sąmonę, tačiau, kita vertus, Jis taip pat pasilaikė ir be pertraukų naudojo savo dieviškas dorybes trinitariniame gyvenime. Vienas ir tas pats „ego“ tuo pačiu metu egzistuoja amžinoje ir laikinoje formoje ir yra begalinis ir besibaigiantis.

Martensenas tvirtina, kad Logoso, Jo pažeminimo metu, gyvenimas buvo dvilypis, t. y. iš dviejų nesusisiekiančių centrų. Kaip Dievo Sūnus, esantis Tėvo gilumoje, Jis toliau atliko priklausė Trejybei, bet kaip netekęs jėgos Logosas, Jis nieko nežinojo apie šias funkcijas, o tai, kad Jis – Dievas, Jis žinojo tik ta prasme, kokia panašus žinojimas įmanomas žmogiškoms jėgomis.

Ši teorija, vienokia ar kitokia forma kažkada labai populiari, ir iki šiol kai kurie ją gina, dabar prarado savo žavesį. Ji iškraipo mokymą apie Trejybę, priešinga mokymui apie Dievo nekintamumą ir nesutampa su tais Šventojo Rašto tekstais, kurie istoriniam Jėzui priskiria dieviškas savybes. Jeigu nuosekliau išreikštume pagrindinę šios teorijos mintį, būtų galima teigti, kad ji moko, La Tušo žodžiais tariant, „įsikūnijimo per Dievo savižudybę“.

Dornerio koncepcija apie Įsikūnijimą

Dornerį galima laikyti svarbiausiu tarpinės kristologinės mokyklos atstovu. Jis pabrėžia tą faktą, kad Dievas ir žmogus yra giminingi ir kad Dievo prigimtyje yra akstinas pranešti (apreikšti) apie save žmogui. Šiuo požiūriu Įsikūnijimas antgamtiškas ir istoriškai būtinas, ir jis būtų įvykęs net jeigu nuodėmė nebūtų įėjusi į pasaulį. Kristaus žmogiškumas buvo naujas žmogiškumas, kuriame žmogaus imlumas tam, kas dieviška, buvo pakilęs iki aukščiausio taško. Tai buvo būtina, kadangi Kristui buvo lemta būti išpirktos rasės vadovu. Taip Logosas, apreiškimo principas buvęs iki pasaulio sukūrimo ir esantis Dieve, susijungė su žmogiškumu, bet Jo buvimas žmoguje ne iš karto tapo visiškas: Įsikūnijimas buvo visiškas. Jo laipsnis kiekviename etape apibūdinamas vis didėjančiu žmogiškos prigimties imlumu tam, kas dieviška. Ši teorija taip pat neatitinka Šventojo Raštą, nes ji Įsikūnijimą parodo tiesiog kaip žmogaus gimimą, kuris palaipsniui tampa dievažmogiu. Iš tiesų tai nauja ir subtili senos nestoriečių erezijos forma. Dar daugiau, parodydama, kad Kristuje sąjungą sudaro dvi asmenybės, ji šią sudėtingą mintį dar labiau supainioja.

Ritčlio požiūris į Kristaus asmenį

Niekas, išskyrus Šleiermacherį, nepadarė didesnės įtakos šiuolaikinėje teologijoje nei Albrechtas Ritčlis (Albrecht Ritschl). Savo kristologiją jis pradeda ne nuo Kristaus Asmens, o nuo Jo darbo, ir darbą pabrėžia labiau, nei patį Asmenį. Kristaus darbas lemia Jo Asmens orumą. Kristus – tiesiog žmogus, bet darbo ir tarnavimo, kuriuos Jis atliko, atžvilgiu mes Jį teisėtai vadinam Dievu. Tas, kas atlieka Dievo darbą, gali būti aprašomas terminais, skirtais Dievui. Kristus, atverdamas Dievą savo gailestingume, tiesoje ir atpirkimo jėgoje, žmogui turi Dievo vertę, ir todėl turi garbinti Jį kaip Dievą. Ritčlis nekalba apie Kristaus buvimą prieš pasaulio sukūrimą, Įsikūnijimą ir gimimą iš mergelės, todėl kad visi šie momentai tiesiogiai nesusiliečia su krikščioniškos bendruomenės tikėjimo patirtimi. Jo požiūris į Kristų faktiškai yra tik šiuolaikinis Pauliaus Samosasiečio mokymo apie Kristų analogas.

Kristus modernioje teologijoje

Dėl šiais laikais populiarėjančio panteistinio Dievo suvokimo mokymas apie Kristaus asmenį iškyla naturalistiniame plane. Supratimas kinta, tačiau pagrindinė mintis išlieka ta pati, kad savo esme Dievas ir žmogus viena. Nuo kitų žmonių Kristus skiriasi tik tuo, kad Jis daugiau negu kiti suvokė Dievo buvimą savyje, ir todėl Jis yra aukščiausias Aukščiausiosios Esybes apreiškimas. Iš esmės, visi žmonės – dieviški, kadangi Dievas visuose juose yra, ir jie yra Dievo vaikai, skiriasi nuo Kristaus tik laipsniu, o pastarasis juos pranoksta tik imlumu tam, kad dieviška, ir su didžiausia Dievo sąmone.

       

Pirma dalis

Antra dalis

Trečia dalis

Louis Berkhof – (1873–1957 m.) amerikiečių ir olandų reformatų teologas, įtakingas sistematinės teologijos specialistas.

Versta iš Louis Berkhof „History of Christian Doctrines“