Kaip nenusivilti? (D. Browno tarnavimas Kauno evangelinėje bažnyčioje)

Balandžio 25  d. svečias iš Prancūzijos Davidas Brownas tarnavo Kauno evangelinėje bažnyčioje.  Malonu buvo matyti tikėjimo brolius ir seseris, atvykusius iš Elektrėnų, Raseinių, Anykščių, Jonavos ir kitų miestų. Svečias kalbėjo apie kartais tikinčiuosius ištinkantį nusivylimą. Mūsų nuotaiką veikia net oras, tad ką jau kalbėti apie sudėtingas situacijas...

42 psalmėje 11 eilutėje skaitome autoriaus mintis, jo pokalbį su savimi: Ko nusiminei mano siela, ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą. Psalmininkas drąsina save ir kitos, 43 psalmės, 5 eilutėje.

Kodėl nereikia nusivilti? Kaip įgauti jėgų ir vilties? Svečias atskleidė, ką jis pats guodžia ir stiprina save, kai iškyla sudėtingos situacijos ir pastebi artėjantį nusivylimą.

Antrame laiške korintiečiams skaitome: Todėl suprasdami, kad turime šį tarnavimą iš gailestingumo, mes nepailstame <...> Todėl mes nepailstame‘ (2 Kor 4, 1. 16 ). Du kartus pakartojamas žodis „todėl‘, tad turime pažiūrėti „kodėl?“. Todėl, kad Dievas padarė mus tinkamus būti naujosios sandoros tarnais (2 Kor 3, 6). Jei mąstytume, kad norėdami patikti Dievui turime vykdyti visus Jo įsakymus, mes pavargtume ir tikrai nusiviltume, nes tai neįmanoma. Tik kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui, nuvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad tarnautumėte gyvajam Dievui (Hbr 9, 13). Taigi mūsų darbai nebeveda į mirtį, nes mes turime paties Dievo atleidimą ir galime tarnauti Gyvajam Dievui, kuris pats padarė mus tinkamus, atsiųsdamas Šventąją Dvasią, kuri, priešingai nei žudanti raidė, teikia gyvybę (2 Kor 3, 6). Įstatymas parodė nuodėmę ir atvedė pas Kristų, kad būtume išteisinti (Gal 3, 24). Tokia yra naujoji – Malonės – sandora. Žmonės, besidomintys krikščionybe, turėtų pamatyti tai mūsų, krikščionių, gyvenime, nes mes visi atidengtu veidu lyg veidrodyje regėdami Viešpaties šlovę, esame keičiami į tą patį atvaizdą iš šlovės į šlovę, veikiami Viešpaties, kuris yra Dvasia (2 Kor 3, 18).

Taigi, kai nusiviliame, savo sielai priminkime:

1) Mes gyvename Naujosios sandoros metu, mes turime Gyvenimą, ir mums nereikia nusipelnyti Jo malonės;

2) Mes naujai mąstome: Taip, mes esame moliniai indai, silpni ir trapūs (2Kor 4, 7. 16), bet šiuose induose, savo  kūnuose, turime Dievo turtą – pažinimo šviesą (2 Kor 4, 6). Mums nereikia siekti padaryti kitiems įspūdį, kaip buvome įtikinti praeityje, ir siekti būti panašūs į kai kuriuos didvyrius. Turime priimti save tokius, kokie esame, ir, nors tai yra vienas sudėtingiausių dalykų, bet savęs priėmimas tikrai išlaisvina.

3) Mes turime naują viltį ir užtikrintumą: Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų, kaip  Viešpatį… (2 Kor 4, 5). Žmonės gali matyti, kad nesi tobulas, bet Dievas tave keičia: tu atsiprašai, pavyzdžiui, savo darbo kolegos, už netinkamą elgesį ar pyktį, o tai toje aplinkoje nėra įprasta… Svarbu kalbėti žmonėms ne apie save, o apie Kristų, nemanipuliuojant, bet prieš tai pasimeldus ir prašant, kad Jis apreikštų save žmonėms (2 Kor 4, 2). Dievas pats patraukia žmones prie savęs. Šlovė Dievui!

Taip, mes senstame, mūsų kūnai nyksta, ir turime su šiuo faktu susitaikyti (2 Kor 4, 16). Bet šioje žemėje mes esame ruošiami amžinybei danguje (2 Kor 4, 17). Mes patiriame įvairių sielvartų (2 Kor 11, 24–29), bet mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę (2 Kor 4, 17).

Net ligos patale galime dėkoti Dievui už išgelbėjimą. Dievo šlovė nurungia sielvartą ir pačią mirtį. Mes turime naują viltį, naują perspektyvą Kristuje ir turime išmokti nusivylimo akimirką savo sielai apie tai priminti.

  1. Browno pamokslo galite paklausyti čia:

 

Bendrinti: