Kalbėti apie gailestingąjį mūsų Kūrėją pradėsiu nuo žodžių, kuriuos Jėzus iš Nazareto pasakė savo amžininkams, dėmesingai tyrinėjusiems Šventuosius Raštus: Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose turį amžinąjį gyvenimą. O Raštai liudija apie mane, bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą (Evangelijos pagal Joną 5 skyriaus 39–40 eilutės). Tokie Jėzaus žodžiai turėjo papiktinti besiklausančius. Negi šis pamokslininkas iš Nazareto iš tiesų mano, jog Šventieji hebrajų Raštai liudija apie Jį?
Tie žmonės nesuprato, kad jiems pildosi tolimoje praeityje išminčiaus pasakyta ištarmė, jog Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę. Kaip tuomet, taip ir dabar žmonės visagalį Kūrėją Jėzuje Kristuje atpažįsta tik dėl Dievo malonės.
Jėzaus klausiusieji izraelitai žinojo Raštų liudijimą apie didingą Kūrėjo apsireiškimą Mozei, jau iki to apsireiškimo mačiusiam daugybę įspūdingų stebuklų, kuriuos Dievas darė jo rankomis. Mozė kalbėjosi su Dievu, pasirodžiusiu jam degančiame krūme, matė visus Dievo teismus Egipte, Izraelio Dievui išvedant Jokūbo palikuonis iš Egipto vergystės, perėjo prasiskyrusios Raudonosios jūros dugnu, regėjo stebuklus, vesdamas izraelitus per dykumą. Tačiau net ir patyręs visa tai, jis troško pažinti Kūrėją dar artimiau. Mozė prašė: „Parodyk man savo šlovę.“ Viešpats atsakė: „Aš leisiu visai savo šlovei praeiti pro tave ir paskelbsiu tau Viešpaties vardą, ir būsiu maloningas tam, kam būsiu maloningas, ir pasigailėsiu to, ko pasigailėsiu. Mano veido negalėsi matyti, nes žmogus, mane pamatęs, negali išlikti gyvas. Štai vieta šalia manęs! Atsistok ant šios uolos. Kai mano šlovė eis pro šalį, tave pastatysiu uolos plyšyje ir pridengsiu savo ranka, kol praeisiu. Po to atitrauksiu ranką ir matysi mane iš nugaros, bet mano veido nematysi.“ [...] Viešpats praėjo pro jį ir paskelbė: „Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos, parodantis gailestingumą tūkstančiams, atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus ir vaikaičius iki trečios ir ketvirtos kartos“ (Išėjimo knygos 33 skyriaus 18–23 ir 34 skyriaus 6–7 eilutės).
Dėmesingai skaitydami šį liudijimą turėtume išsigąsti. Joks žmogus negali matyti Kūrėjo veido ir išlikti gyvas. Iš karto kyla klausimas, kodėl žmonės negali matyti gailestingo ir maloningo Dievo veido? Šventasis Raštas atskleidžia, kad mūsų Kūrėjas yra neįsivaizduojamai tyras gyvybės šaltinis, ir mes, būdami nešvarios sielos, žūtume Jį išvydę. Jeigu Dievas nori, kad išsipildytų Jo sumanymas, ir žmonės galėtų matydami Jo veidą išlikti gyvi, Jis turi padaryti kažką mums nesuvokiamo.
Kaip šis didingas praeities įvykis, Dievo šlovės apreiškimas Mozei, gali liudyti apie Jėzų iš Nazareto? Tai suprasti padeda kitas kažkuo panašus įvykis, nutikęs po daugelio metų. Apie jį liudija pranašas Izaijas: Karaliaus Uzijo mirties metais mačiau Viešpatį didingame ir išaukštintame soste. Jo rūbas pripildė šventyklą. Serafai stovėjo ties Juo. Kiekvienas iš jų turėjo po šešis sparnus: dviem jie dengė savo veidą, dviem kojas ir dviem skrido. Jie šaukė vienas kitam: „Šventas, šventas, šventas, kareivijų Viešpats! Visa žemė pilna Jo šlovės!“ Durų atramos sudrebėjo nuo šauksmo, o namai prisipildė dūmų. Aš tariau: „Vargas man, esu žuvęs! Aš – žmogus nešvariomis lūpomis ir gyvenu tarp žmonių nešvariomis lūpomis. Aš savo akimis mačiau Karalių, kareivijų Viešpatį!“ Vienas serafas atskrido prie manęs. Jis laikė rankoje žėruojančią anglį, kurią buvo pasiėmęs replėmis nuo aukuro. Jis palietė ja mano lūpas ir tarė: „Štai ji palietė tavo lūpas, tavo kaltė panaikinta, nuodėmė apvalyta!“ Aš girdėjau Viešpaties balsą. Jis klausė: „Ką man siųsti? Kas bus mūsų pasiuntinys?“ Aš atsiliepiau: „Aš čia, siųsk mane!“ Jis atsakė: „Eik ir sakyk šiai tautai: „Ir toliau girdėkite, bet nesupraskite, ir toliau žiūrėkite, bet nematykite“ (Izaijo pranašystės 6 skyriaus 1–9 eilutės).
Pranašui buvo suteikta malonė pamatyti Kūrėją, su kuriuo prieš daugelį metų kalbėjo Mozė. Dvasinė vizija sukrėtė Izaiją iki esybės gelmių. Dievo akivaizdoje jis pamatė savo nešvarą ir labai išsigando. Jam tapo akivaizdu, jog tiek jis, tiek visi jo tautiečiai yra žmonės nešvariomis lūpomis, o tai pražūtinga būklė. Pranašas patyrė neužtarnautą malonę – buvo apvalytas nuo savo nuodėmės ir pasiųstas skelbti Gailestingojo Dievo žinią apie ateisiantį Gelbėtoją, kuri išdidiems žmonėms visais laikais yra visiška kvailystė.
Ta žinia atrodė nepriimtina net artimiausiems Jėzaus mokiniams – dvylikai apaštalų. Jie buvo paprasti, ypatingo išsilavinimo neturintys žmonės, kuriems Kūrėjas apreiškė, kad Jėzus yra tas asmuo, apie kurį liudija Raštai. Tačiau net jie nesuprato svarbiausios Jo atėjimo priežasties ir nematė jos Raštuose – apreikšti to gailestingumo, apie kurį Kūrėjas kalbėjo Mozei, ir įvykdyti Izaijo skelbtos žinios.
Vieną kartą, kai Jėzus buvo su apaštalais, Jis paklausė jų, ką žmonės apie Jį kalba. Kai apaštalai persakė Jam girdėtas žmonių nuomones, Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“ Jėzus jam atsakė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu Dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tu atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ [...] Nuo tada Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams, kad Jis turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Rašto žinovų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. Tada Petras, pasivadinęs Jį į šalį, ėmė drausti: „Jokiu būdu, Viešpatie, Tau neturi taip atsitikti!“ Bet Jis atsisukęs pasakė Petrui: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis“ (Evangelijos pagal Matą 16 skyriaus 15–19 ir 21–23 eilutės).
Jėzaus amžininkai skaitydami Raštus suvokė, jog gailestingasis Dievas išvedė izraelitus iš Egipto vergystės ir tikėjosi, kad tas pats Dievas išvaduos juos iš romėnų okupacijos. Jie nesuprato, jog visi praeities įvykiai ir stebuklai yra tik nuorodos į didžiausią gailestingumo apraišką – žmogumi tapusio Dievo Sūnaus pasiaukojimą.
Kas iš to, jei Kūrėjas gailestingas, bet joks žmogus negali matyti Jo veido, jei Dievas yra meilė, bet niekas negali prie Jo prisiglausti, nes blogio suterštus žmones Jo tyrumas sunaikina?
Nors visos Senojo Testamento apeigos kalbėjo apie Dievo gailestingumą, bet šventykloje pati švenčiausia dalis buvo už uždangos, ir ten tik kartą metuose galėjo trumpam įeiti vyriausiasis kunigas. Šventas gailestingasis Dievas buvo žmonėms neprieinamas. Tam, kad uždanga šventykloje perplyštų, kad Dievo gailestingumas pasiektų žmones ir jie galėtų susitaikyti su savo Kūrėju, turėjo gimti žmogus be nuodėmės ir pasiaukoti už nusidėjėlius. Pranašas Izaijas prieš septynis šimtus metų skelbė apie būsiantį įvykį: Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta. Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas. „Per jo pažinimą mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus. Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius“ (Izaijo pranašystės 53 skyriaus 10–12 eilutės).
Kitas Šventojo Rašto autorius Dievo Dvasios duotoje vizijoje matė būsiančius Jėzaus Kristaus pasiaukojimo vaisius: Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas – iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ [...] Tuomet vienas iš vyresniųjų tarė man: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?“ Aš jam atsakiau: „Viešpatie, tu žinai.“ Ir jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbalino Avinėlio krauju. Todėl jie yra prieš Dievo sostą ir tarnauja Jam dieną naktį Jo šventykloje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų savo palapinę. Jie daugiau nebealks ir nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra, nes Avinėlis, kuris sosto viduryje, juos ganys ir vedžios prie gyvojo vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apreiškimo Jonui 7 skyriaus 9–10 ir 13–17 eilutės).
_64x64_9de.jpg)
