Jums gimė Gelbėtojas

Toje apylinkėje laukuose buvo piemenys, kurie, budėdami naktį, saugojo savo bandą. Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose“ (Evangelijos pagal Luką 2 skyriaus 8–12 eilutės).

Šis keliais sakiniais papasakotas įvykis iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip pasaka – graži kalėdinė legenda. Daugeliui Lietuvos žmonių ji tikriausiai girdėta. Tačiau pažvelgus į ją atidžiau, kyla klausimų. Kokį vaizdą pamatė piemenys? Ką reiškė angelo žodžiai tiems piemenims? Kaip atrodo Viešpaties šlovė, ir kodėl piemenys išsigando jos apšviesti? (Įdomu, ar mus tai taip pat išgąsdintų?) Kaip jie turėjo suprasti žodžius „Viešpats – Kristus“, ir kodėl žinia apie Jo gimimą buvo didelis džiaugsmas visai tautai? Kas turėta omeny, kai angelas pasakė :„Jums gimė Gelbėtojas“? Nuo ko juos reikėjo gelbėti, ir ar jie laukė gelbėtojo? (Ar ir mums reikalingas gelbėtojas?)

Kaip rasti atsakymus į šiuos klausimus?

Pradėkime nuo to, ką pamatė piemenys. Visų pirma tenka prisiminti, kad piemenys ganė Izraelio žemėje, mums neįprastame gamtovaizdyje – pietų krašto dykvietėje, kur augo avims tinkama žolė ir tikrai nebuvo sniego. Nesiūlau bandyti įsivaizduoti angelo, kurį jie pamatė, nes tai amžina dvasia, Kūrėjo pasiuntinys. Jis tikresnis už mus supantį laikiną regimą pasaulį. Todėl bandymai įsivaizduoti angelą, remiantis matytais paveikslais ar filmais, tik klaidins.

Kodėl piemenis išgąsdino juos apšvietusi Viešpaties šlovė? Šventajame Rašte skaitome, jog Kūrėjo šlovė yra puiki. Psalmės autorius rašė: Viešpatie, mėgstu Tavo namų buveinę, vietą, kur Tavo garbė gyvena (Psalmių knygos 26 skyriaus 8 eilutė). Tačiau Viešpaties šlovė apšviečia žmonių širdis. Jos apšviesti pamatome tikrąją savo padėtį ir suprantame, kad esame nusikaltę Kūrėjui. Tai gąsdina žmones visais laikais.

Kodėl žinia apie gimusį Gelbėtoją turėjo atnešti džiaugsmą visai tautai? Jeigu skaitytume Senajame Testamente užrašytą Izraelio tautos istoriją, pamatytume, jog Kūrėjas daugelį kartų gelbėjo juos, tam tikslui išsirinkdamas konkrečius žmones. Iš Egipto vergystės izraelitus išvedė Mozė, į Pažado žemę vedė Jozuė. Vėliau, kai Izraelio tauta jau gyveno Pažadėtoje žemėje, žmonės pradėdavo garbinti kitų tautų dievus, ir juos pavergdavo aplinkinės tautos. Tuomet jie šaukdavosi savo protėvių Dievo, o Jis pakeldavo lyderius, kurie suburdavo žmones kovai ir, Dievo padedami, išgelbėdavo tautą iš priespaudos. Tie lyderiai buvo įvairūs žmonės: kunigai, pranašai, teisėjai ar karaliai. Kiekvieną iš jų vadino pateptuoju (hebrajiškai – mesiju, o graikiškai – kristumi), nes Dievas jiems suteikdavo savo Dvasios.

Tuo metu, kai angelas pasirodė piemenims, Izraelis buvo pavergtas Romos imperijos. Romėnai spaudė izraelitus, primetė jiems savo kultūrą, piktino juos savo stabmeldyste. Daugelis tautos žmonių meldė Dievo pagalbos ir visa tauta laukė gelbėtojo. Tų laikų Šventojo Rašto mokytojai vis aiškiau suvokė (ir to mokė tautą), jog visi buvusieji Izraelio gelbėtojai yra pranašiškos nuorodos į didįjį Dievo siųstą Gelbėtoją – Mesiją – Kristų. Jis išlaisvins Izraelį iš priespaudos ir valdys visą pasaulį.

Galbūt anais tolimais laikais Romos okupuotame Izraelyje, romėnų priespaudoje gyvenantiems izraelitams tai galėjo būti džiugi žinia, bet ar tokia pati džiugi ir mums šiandien? Ar mums šiandien angelo atnešta žinia gali suteikti džiaugsmą? Nuo ko mus reikėtų gelbėti, ir ar mes patys nesame pajėgūs išspręsti iškylančių problemų?

Atsakyti į šiuos klausimus mums padės kitas Naujajame Testamente užrašytas pasakojimas apie Jėzaus Kristaus atėjimą į pasaulį.

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, ji tapo nėščia iš Šventosios Dvasios. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, sapne pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių“ (Evangelijos pagal Matą 1 skyriaus 18–21 eilutės).

Daugelis juokiasi iš žinios apie prasidėjimą iš Šventosios Dvasios, nors šiais laikais tai visiškai nebeturėtų stebinti, nes Kūrėjas tikrai gali padaryti tai, ką šiandien daro žmonės, – įsodinti į moters įsčias žmogaus gemalą.

Marijos sužadėtinis Juozapas buvo visiškai sutrikęs. Jis žinojo, kaip prasideda vaikai, todėl jo sužadėtinei pastojus ne nuo jo, jos gailėdamas nusprendė tyliai ją atleisti, nes tų laikų Izraelyje už paleistuvystę buvo užmušama akmenimis.

Tačiau tikrasis Gelbėtojas negalėjo ateiti kitokiu keliu. Jam buvo privalu prasidėti iš Šventosios Dvasios, kad galėtų išgelbėti žmones iš jų nuodėmių.

Pasirodo, gimęs Gelbėtojas išgelbės savo tautą ne iš romėnų priespaudos, bet iš jos nuodėmių. Ar mus reikia gelbėti iš mūsų nuodėmių? Tikrai taip. Su tuo įmanoma nesutikti tik visiškai nesuvokiant savo padėties. Esame linkę labai paviršutiniškai žiūrėti į nuodėmę: jeigu nevagiu ir nežudau, tai jau ir nenusidedu. Žmones, kurie pamynė visuomenės priimtą bendro gyvenimo tvarką, yra paskendę įvairiose priklausomybėse, galėtume vadinti nusidėjėliais, bet normalius piliečius – tikrai ne. Šiais laikais net santuokinė neištikimybė, gyvenimas kartu ne santuokoje, įvairiausios variacijos šeimos tematika nebelaikomos nuodėme, o ką jau kalbėti apie iš dalies teisingos informacijos skleidimą, apkalbas, gandus bei šmeižtus. Tačiau jeigu sudarytume net labai išsamų nuodėmių sąrašą, pradedant geismais, netyromis mintimis bei bjauriais žodžiais, o baigiant įvairiausiu žeminimu, smurtu ir žudymu, vis tiek neišsemtume tos duobės, kuri vadinama nuodėme, ir nesuvoktume nuodo, kuriuo užnuodyti visi žmonės, be išimties.

Labai blankiai nuodėmę galėtume palyginti su vėžio liga. Vienu atveju ši liga atvirai ir ilgai kankina žmogų. Apgailėtina jo būklė visiems matoma. Kitais atvejais žmogus atrodo visai sveikas, ir jeigu jam bandysi pasakyti, kad jis serga jau ketvirtos stadijos vėžiu, greičiausiai nepatikės, ypač jei koks nors kitas „diagnostikas“ jam sakys, kad viskas tvarkoje. Kiek daug žmonių šiandien sako – mums nereikia gelbėtojo, ir visiškai nesupranta, kad jeigu būtų įmanoma patiems išsivaduoti iš nuodėmės valdžios, Kūrėjas niekada nebūtų siuntęs į mūsų pasaulį Jėzaus Kristaus. Tas pats nuodas, kuris akivaizdžiai griauna vienų žmonių gyvenimus, įstumia žmones į pačius bjauriausius poelgius, kituose glūdi giliai pasislėpęs ir tampa matomas tik tuomet, kai juos apšviečia Kūrėjo šviesa. Nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų pats savo jėgomis gyventi ir nenusidėti.

Tačiau, kas čia blogo – nedidelės nuodėmėlės? Sugrįžkime prie pavyzdžio apie vėžį. Gal truputį paskauda galvą, šioks toks silpnumas... Tačiau žmogus nesupranta, kokia baisi, gyvenimą naikinanti liga slypi po tais menkais simptomais.

Šventasis Raštas nuodėmę mums pristato kaip augalą, kaip medį, kuris gali išleisti įvairiausių ūglių – tiek labai bjaurių, tiek dailiai atrodančių, bet esminė jo savybė yra ta, kad jis užnuodija žmogaus sielą ir padaro žmogų tikro gyvenimo priešu, vaikščiojančiu numirėliu.

Skaitome apaštalų žodžius, kad nuodėmė mus padarė Kūrėjo priešais. Mes galime atvirai maištauti arba atrodyti net labiausiai religingi, bet atstumti Jo ištiestą gelbstinčią ranką, bandydami savo, atrodytų, gerais darbais užsitarnauti Jo palankumą.

Nuodėmė mus visus padarė tokius parazitus, kuriuos reikėtų naikinti kaip didžiausią užkratą. Mūsų nebausti visiškai neteisinga. Išgelbėti iš šios beviltiškos padėties gali tik nuodėmės nuodo nepažeistas žmogus. Tik Jam įmanoma atsistoti kaltųjų vietoje ir savo noru prisiimti jų kaltę bei atlikti jų bausmę. Būtent toks Gelbėtojas gimė tą naktį Dovydo mieste. Jis savo noru tapo Dievo pasiųsta auka, naikinančia pasaulio nuodėmę.

Tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir davė mums sutaikinimo žodį. Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ Nes Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 19–21 eilutės).

Spausdinta laikraštyje „Ganytojas“, Nr. 474, 2019 gruodis

 

Bendrinti: