Ruoškimės, juk Kristus grįš

„Kas yra tas ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė tarnauti savo šeimynai, kad ją maitintų deramu laiku? Palaimintas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų. Bet jei blogas tarnas tartų savo širdyje: „Mano šeimininkas neskuba grįžti", ir pradėtų mušti savo tarnybos draugus, valgyti ir gerti su girtuokliais, - to tarno šeimininkas sugrįš tą dieną, kai jis nelaukia, ir tą valandą, kurią jis nemano. Jis perkirs jį pusiau ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas" (Mt 24,45-51).

 Kas nenorėtų būti Viešpaties pagerbtas? Kas norėtų verkti ir iš apmaudo bei skausmo dantimis griežti?.. Kaip tik šiandien laikas apie tai mąstyti ir atitinkamai gyventi.

 Patikinęs, jog vieną dieną netikėtai grįšiąs į šį pasaulį, Jėzus pataria tos akimirkos budriai laukti, būti pasiruošusiais Jį sutikti: „Todėl ir jūs būkite pasiruošę..." Kodėl svarbu ruoštis ir kaip praktiškai atrodo tas pasiruošimas? Atsakymą į šiuos klausimus, tikiu, galime atrasti net keturiuose vienas po kito Viešpaties išsakomuose palyginimuose Evangelijoje pagal Matą, kuriuos sieja ta pati, Jo sugrįžimo, tema - tai palyginimai apie du tarnus, apie dešimt mergelių, apie talentus ir apie avis bei ožius. Kiekviename iš palyginimų nepasiruošę Kristaus sugrįžimui herojai buvo atskirti nuo Jo, apmaudžiai nublokšti verksmui, dantų griežimui, tamsybėms ir amžinajai ugniai. Manau, jog tai pakankamas argumentas ruoštis...

 Pasiruošimas, manau, prasideda ne nuo vienų ar kitų darbų, bet nuo beprotiškai skausmingo, mūsų ego tiesiog žudančio pripažinimo - jog mes viso labo tarnai, jog esama viršesnio už mus mūsų gyvenimo Šeimininko, kuriam esame pavaldūs ir atskaitingi. Tai pripažinimas, jog turimas gyvenimas nėra mūsų ir negalime su juo elgtis kaip panorėję, bet nuolankiai atsiklausti, kaip turėtume leisti savo žemiškas dienas. Ar ne dėl to esame mokomi melstis: „Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje"? Kaip tarnas ūkyje negali savivaliauti, bet laukia šeimininko nurodymų, taip ir mes neturėtume sau leisti ignoruoti Šeimininką, kur nors eiti ar ko nors imtis neatsiklausus, ar Jis tam pritaria. Bet, sutikime, neretai tiek „nesismulkiname" - darome, ką sumanę „nevargindami" Dievo savo klausimais. O gal greičiau, nevargindami savęs?.. Nes mūsų pačių sumanymai, planai, svajonės tokios mielos ir brangios, bet, žiūrėk, pasitarus su Viešpačiu, negausi pritarimo, o tada teks arba atsisakyti tų rožinių idėjų, su širdgėla palaidoti jas, arba užsispyrusiai, prieš Aukščiausiojo valią jų įgyvendinimo siekti. Oi, kaip nei viena, nei kita neparanku. Tad tiesiog patyliukais imi ir sliūkini, kur sumanęs, gal Viešpats nepastebės, gal viskas taip ramiai ir praslys. Iš čia turbūt net liaudyje patarlė yra gimus: „Nenorėk prabagotėti Dievui nematant", suprask - nemanyk, atrasiąs sėkmę savarankiškai, be Dievo žinios, Jam neįsiterpiant, nepadedant. Ech, tas nelemtas žmogaus susireikšminimas, nuosavų planų idealizavimas!

 Šeimininko gi prioritetinis planas, jog tarnai rūpestingai rūpintųsi Jo šeimyna, ją maitintų. Kas gi toji šeimyna ir ką reiškia ją maitinti? Svarbiausia, manau, pabrėžti, jog tai tiesiog žmonės. Dievui, kaip didžiausia kūrinijos vertybė, dėmesio centre yra žmogus. Žmoniją, kuri ir yra Dievo šeimyna, reikėtų skirti į dvi dalis - atradusią dangiškąjį Tėvą (tai - bažnyčia) ir Tėvo vis dar nepažįstančią - likusi žmonijos dalis, kaip antai Kristus sako: „Ir kitų avių turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos girdės mano balsą, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas" (Jn 10, 16). Taigi tarnams svarbu suvokti, jog jų siekiamybė modeliuojant savojo gyvenimo eigą turėtų būti ne daiktai, ne turtai, ne asmeninis komfortas ir malonumai, bet žmonės, jų dvasinė gerovė - tų, kurie šalia, bendruomenėje, ir tų, kurie toliau, vis dar pasaulyje.

 Evangelistas Morkus rašo: „...[šeimininkas] suteikė tarnams valdžią, kiekvienam paskyrė darbą..." (Mk 13,34). Štai ką reiškia maitinti šeimyną - naudojant turimus sugebėjimus, rūpintis vienų dvasine pažanga, o kitų susitikimu su Kūrėju. Kitaip tariant, Dievo patikėtoje srityje, patikėtame žmonių rate, suteiktų fizinių, protinių, dvasinių, įgytų profesinių resursų pagalba sąmoningai, uoliai ir nenuilstamai skleisti amžinas tiesas, dievišką valią, dangaus karalystę. Tai toji mana, kurios alksta šeimyna. Tai toji mūsų, tarnų, misija - tą maną rinkti ir ja maitinti - iki ateis galas.

 Deja, bus tarnų, kurie nemaitins, o muš šeimyną. Ką gi reiškia šeimyną skriausti? Nuskriausti galima net nedarant nieko blogo, šypsantis ir netgi linkint gero. Mat nedarymas nieko gera, jau yra skriauda, jau nuostolis. Šeimyną galima numarinti ir nenaudojant smurto - pakanka jos nepamaitinti, pasilaikyti sau iš Šeimininko gautus „kepalėlius" ir „žuveles". Kokie skaudūs tie smūgiai šeimynai, kai vienas ar kitas tarnas nutaria jos nebemaitinsiąs, kai ima stigti to maisto, kurio jie turėjo!.. Dievo suteikti sugebėjimai leidžia ilgainiui sukurti gerovę. Tai aptikę, kartais nelemtai susigundome tą gerovę kaupti išimtinai sau. Visgi, tai blogiausia, ką galime pasirinkti. „Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda"- tvirtina Jokūbas (Jok 4, 17). Taigi ant slenksčio puikybės, savanaudiškumo, godumo nuodėmės. Be to, šeimyną skriaudžiančiam tarnui galiausiai bus skirta dalis su veidmainiais. O su veidmainiais turbūt todėl, kad pašaukimu žmogaus būta tarnu, o gyvenimu - sau ponu. Todėl neužtenka vadintis tarnu, krikščionimi, bet svarbu ir juo būti!

 Prisiminkime, esame tarnai žmonėms, ne ponai sau. Mums patikėta gebėjimų duona, ir vėlgi - žmonėms stiprinti, ne patiems nuo jos pilnėti. Todėl tai, ką turi, temaitina Dievo šeimyną, o Šeimininkas savo metu tai deramai įvertins: „Palaimintas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Iš tiesų sakau jums: jį paskirs valdyti visų savo turtų". Gyventi žmonių labui - ir yra laukti Kristaus, ruoštis Jo grįžimui.
Bendrinti: