„Teisusis gyvens tikėjimu“

Jūsų dėmesiui siūlome Vilniaus Tikėjimo žodžio bažnyčios pastoriaus Dariaus Širvio homiliją, skambėjusią Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje iškilmingų Reformacijos 500 šventei skirtų pamaldų metu.

***

Dėkoju kun. Raimondui už kvietimą tarti žodį Reformacijos dienos proga...

Manęs vis klausia, ar būdamas „Širvys“ nesu Pauliaus Širvio giminaitis... Neseniai į šį klausimą sugalvojau šmaikštų atsakymą: „Taip, jis yra mano sūnus“... Išties, savo jaunėlį, kaip ir garsųjį poetą, mes pavadinome „Pauliumi“. Manau, kad tikrai su vardu pataikėme, nes sulaukęs dešimties, jis savo vardą, kuris verčiant iš lotynų kalbos reiškia „mažas“, tikrai pateisina. Mūsų Paulius dažniausiai visur yra pats mažiausias... Žinoma, jam tai nepatinka, todėl tenka guosti gražiomis istorijomis apie didžius mažo ūgio žmones.

Pavyzdžiui, futbolininkai Pelė, Leonelis Messi, Čarlis Čaplinas, Jurijus Gagarinas ir net Napoleonas buvo nedidelio ūgio... ir net mūsiškis Vytautas Didysis. „Nebūtina būti didelio ūgio, kad kažką įrodytum šiam pasauliui” – tokia yra šios paguodos idėja. Tik vėliau supratau, kad tokia paguoda nelabai krikščioniška... Nes visi šio pasaulio žmonės visais laikais stengiasi kažką įrodyti: lipa karjeros laiptais... persidirba... nepasitenkina ordinais, titulais, užimtomis teritorijomis ir nukariautomis tautomis...

Įrodyti, pateisinti save – giliai žmoguje slypintis motyvas, kurį galima paaiškinti tik giluminiu, dažniai nesąmoningu teisumo siekiu. Todėl svarbiausia Reformacijos tezė – išteisinimo per tikėjimą žinia – išlieka svarbiausiu kiekvieno žmogaus poreikiu. Žmonės tiek pasaulyje, tiek bažnyčioje kasdien darbais įrodinėja savo teisumą tiek sau patiems, tiek vieni kitiems, kelia savo vertę, ieško savo tapatybės ir gelbėja save. Visi savaip teisūs ir tai daro įspūdį žmonėms, bet... ne Dievui, kurio akivaizdoje nėra teisaus, nėra nė vieno (Rom 3, 10) ir ... (darbais) Jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus (Rom 3, 20). Nėra dvejonių, kad noras įrodyti save, pagrįsti savo tapatybę, morališkai išteisinti neapsiriboja vien horizontaliąja dimensija (žmonėmis), bet turi vertikaliąją – Tą, kuriam kiekvienas turės duoti apyskaitą.

Martynas Liuteris jautriai išgyveno šią svarbiausią žmogaus atsakomybės dilemą. Jis nevyniojo į vatą ir ėjo tiesiai prie svarbiausios žmogaus problemos.  „Aš, vargšas vienuolis, jaučiausi prieš Dievą nusidėjėliu. Mano sąžinė buvo prislėgta ir aš negalėjau atrasti ramybės. Aš ne tik nemylėjau, priešingai, nekenčiau šio teisingo, nusidėjėlius baudžiančio Dievo,” - rašė jis savo prisiminimuose. Bažnyčia buvo pasukusi šio pasaulio keliu ir žmogų padariusi savo paties gelbėtoju – mokė, kad žmogus turi įrodyti Dievui teisumą savo darbais. Garsiojo vienuolio ir reformatoriaus sąžinė nurimo tik tuomet, kai iš Dievo gailestingumo jis atkreipė dėmesį į Rom 1, 17 eilutės Joje (t.y. Evangelijoje) apsireiškia Dievo teisumas kontekstą – iš tikėjimo į tikėjimą,  kaip parašyta: „Teisusis gyvens tikėjimu”. Tada jis ėmė suprasti, kad Dievo teisumas yra tai, ką žmogus priima kaip Dievo dovaną, o ne pelno savo darbais... „Tai supratęs, kaip mat pasijutau atgimęs iš naujo ir žengiau į Rojų pro atvirus vartus... aukštinau saldžiausią žodžius „Dievo teisumas” su tokia didele meile, kaip prieš tai jų nekenčiau, nes tai man tapo vartais į Dangų”.

Ką pasakysime savo vaikams apie žmogaus didybę ir tikrąją mūsų, Dievo kūrinių, tapatybę? Ar tai bus iš žmogiškos puikybės „įrodymai” ar Dievo darbas – meilė, kuri aukojo save ant kryžiaus? Todėl jei vėl su sūnumi kalbėsime apie didžius mažo ūgio žmones, pasikalbėsime apie jo bendrapavardžio apaštalo Pauliaus žodžius: Aš nieku nesigirsiu, tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, kuriuo pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui (Gal 6, 14).

Šis Viešpaties kryžius ir yra vartai į Dangų, apie kuriuos kalbėjo Martynas Liuteris, saldi ir džiaugsminga Dievo teisumo ir išgelbėjimo dovana.

Vienam Dievui tebūna garbė!