Duona draugui

Mokydamas savo pasekėjus melstis, Jėzus iš Nazareto pasakė palyginimą. Pabandykite pasijusti žmogumi, apie kurį Jėzus kalba palyginime. 

Pas tave naktį atėjo kelionės išvargintas draugas, o tu neturi nieko, kuo galėtum jį pamaitinti. Gyveni tokiu laikmečiu, kai būti nesvetingam tolygu nusikaltimui. Žūtbūt turi gauti duonos. Tai – tavo troškimas ir pareiga. Laikmečio požiūris taip persmelkęs tavo sielą, jog tai tapę tavo tapatybės dalimi. Tau visiškai aišku, kad tokiu atveju nepasirūpinti draugu reiškia labai nedorai pasielgti. Todėl naktį eini pas kaimynystėje gyvenantį draugą. Eini ne paprašyti duonos, bet jos gauti. Tu beldi į draugo namų duris, jis jau guli ir nenori keltis, nenori purvintis kojų, degti žiburį, eiti atidaryti durų. Jis tavo draugas, tačiau atsikalbinėja, nors puikiai žino, kad jeigu tau tikrai reikia, tu nesitrauksi nuo durų, ir jis bus priverstas atsikelti. 

Šiuo palyginimu Jėzus pasakė labai daug. Tas, kuriam reikalingas patarnavimas, yra tavo draugas. Tai – ne svetimas pakeleivis. Jis tau brangus. Jo poreikis tau labai svarbus (taip turėtume žiūrėti į kiekvieną žmogų). Tas, pas kurį eini prašyti, taip pat tavo draugas. Jis nėra abejingas nepažįstamasis, kuris baisiausiai supyks, kad kažkoks naktibalda trukdo jo miegą. Tu eini gauti duonos ką tik atvykusiam draugui. Tu pats jos neturi, bet žinai, kur gali gauti. Tu privalai parnešti duonos ir savo mintyse nematai jokios alternatyvos, kaip kitaip spręsti esamą situaciją.

Šiuo palyginimu Jėzus atvėrė savo maldos gyvenimo užkulisius. Gyvenimo vargų kankinami žmonės – tai naktį atėjęs ilgos kelionės išvargintas draugas. Kristui nė vienas žmogus nėra svetimas. Jo širdyje kiekvienam yra vietos. Tam, kad galėtų tinkamai patarnauti dvasinės tamsos kankinamiems žmonėms, Viešpats melsdavosi. Daugelis esame linkę manyti, jog Šventoji Dvasia Jėzaus Kristaus tarnavime veikė savaime, todėl, kad Jis yra Dievo Sūnus. Tačiau toks požiūris neteisingas. Tarnavimo žemėje metu Jėzus labai daug laiko skyrė maldai. Kad turėtų, ką padėti savo išvargusiems amžininkams ant stalo, Jis ieškojo, prašė, beldė ir niekuomet negrįžo tuščiomis rankomis. Jėzus pats ėjo siauru gyvenimo keliu. Tuo pačiu keliu Viešpats veda ir mus.

 

 

Bendrinti: