.jpg)
Šią patirtį užrašė labai seniai gyvenęs žmogus. Apie tai, ką patyrė, jis sukūrė psalmę, ir ta psalmė pasiekė mūsų dienas išversta į daugybę kalbų, kad ją galėtų perskaityti įvairiausių tautų žmonės.
Savo pasakojimą jis pradėjo nuo gėdingo prisipažinimo. Jį apėmė pavydas matant, kaip sekasi įžūliems nedorai besielgiantiems žmonėms. Jie lipa per kitų galvas, su niekuo nesiskaito, nekreipia dėmesio į Dievo nustatytą gyvenimo tvarką ir turtėja. Jie daro bjaurią įtaką aplinkiniams savo įžūliomis kalbomis, nes žmonės, matydami jų sėkmę, jų klauso.
O psalmės autorius stengėsi gyventi dorai, bet kasdien patirdavo sunkumus. Jam kilo pagunda elgtis panašiai, kaip tie piktavaliai žmonės, bet jis suvokė, kad tai būtų nedora. Jis bandė suprasti, kodėl taip vyksta, ir nepajėgė. Tamsios mintys slėgė jo sielą, nežinia kamavo jį. Širdyje kaupėsi kartėlis.
Tačiau jo mintys ir savijauta visiškai pasikeitė įėjus į Kūrėjo šventyklą. Jo sielą apšvietė Dievo Dvasios šviesa, ir jis pamatė tų nedorų žmonių baigtį. Jų laukė siaubinga akistata su tikrove. Jiems teks tarsi pabusti iš sapno. Žmogus buvo giliai sukrėstas to, ką pamatė ir suprato. Jam pasidarė labai gėda dėl savo ankstesnių minčių bei abejonių.
Greičiausiai šiandien, skaitydami, kaip psalmės autorius įėjo į Aukščiausiojo Dievo šventyklą, mes įsivaizduojame vienokią ar kitokią kulto patalpą, į kurią pro duris įeina žmogus. Tačiau anuomet net ne eilinis tautos žmogus, bet šventyklos tarnas, norėdamas įeiti į Visagalio Dievo šventyklą, turėjo paaukoti gyvulį už savo nuodėmę – vietoj jo turėjo numirti kitas. Jam tekdavo pripažinti savo varganą padėtį ir suvokti, kad vienintelė jo viltis yra Kūrėjo gailestingumas bei malonė.
Mes dažniausiai net neįsivaizduojame, koks baisus nuodas užliejo visų žmonių sielas, protėviams paniekinus Kūrėją. Mes nebegalime patys ateiti Jo akivaizdon nesusilaukdami bausmės už savo nedorybę, nes mūsų Kūrėjas yra teisingas. Kitas asmuo, kuris niekada nenusidėjo, turi prisiimti mūsų kaltę ir bausmę. Tik tuomet įmanoma iš tiesų įeiti į Dievo namus. Anų laikų gyvulių aukos buvo blankus šešėlis, kalbantis apie save paaukosiantį Dievo Sūnų Jėzų. Kai pripažįstame, kad be Gelbėtojo esame pražuvę ir atsiveriame Jo gailestingumui, galime atėję Kūrėjo akivaizdon pamatyti neiškreiptą tikrovės vaizdą ir rasti atsakymus į mus kankinusius klausimus.
