Išminties pradžia

Nors kiekvienam atsitinka pasielgti neišmintingai, nė vienas žmogus nenori būti vadinamas kvailiu ir būti kvailas. Tiktai kyla klausimas – kokia yra tikroji išmintis?

Šventojo Rašto autoriai sako, kad išmintis gali būti dvejopa. Viena yra nužengusi iš aukštybių, o kita – žemiška, sielinė ir demoniška. Žemiškąją išmintį ženklina pavydas bei savanaudiškumas, o dangiškąją – tyrumas, romumas, klusnumas, švelnumas ir gailestingumas. Žemiškoji išmintis gali atnešti trumpalaikę sėkmę ir atrodyti labai vertinga, tačiau galiausiai ji nuvilia, ir ja vadovavęsis patiria visišką žlugimą.

Tikriausiai retas žmogus prieš kaip nors pasielgdamas sau pasako: „Dabar pasielgsiu kvailai.“ Paprastai elgiamės vadovaudamiesi kokia nors logika ar siekiu, kuris mums atrodo geras. Tačiau po kurio laiko pasižiūrime atgal ir su liūdesiu pripažįstame, jog pasielgėme kvailai.

Jau gilioje senovėje žmonės suprato, kad gebėjimas siekti techninės pažangos ir naudotis jos pasiekimais, sukaupti didelį turtą bei įgyti galią dar nėra tikroji išmintis. Vienas iš senųjų pranašų užrašė tokius Kūrėjo žodžius: Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi, stiprusis – savo stiprybe, o turtingasis – savo turtais. Kas nori girtis, tegul giriasi, kad supranta ir pažįsta mane, kad Aš – Viešpats, kuris vykdau malonę, teismą ir teisingumą žemėje, nes tai man patinka (Jeremijo pranašystės 9 skyriaus 23–24 eilutės).

Didis praeities išminčius, norėdamas savo vaikams perduoti turimą išmintį, sakė jiems, jog išminties pradžia yra pagarbi Kūrėjo baimė, o dievišką išmintį randa tik tas, kuris jos ieško bei dėmesingai klauso teisingų pamokymų.

Žmogus, kuris negerbia savo Kūrėjo ir nėra dėmesingas Jo žodžiams, jais nesivadovauja ar net neigia Jo buvimą, niekada nebus iš tiesų išmintingas.

Tai labai aiškiai pasakė Jėzus iš Nazareto – išmintingiausias žmogus žemėje:

Kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus (Evangelijos pagal Matą 7 skyriaus 24–27 eilutės).

 



 

Bendrinti: