Kas Jis?

Artėja Kalėdos. Prekybininkai vis garsiau kalba apie didžiausią metų šventę ir užduoda jaudinantį klausimą: „Ar jau pasiruošėte didžiausiai šventei? Ar jau pasirūpinote dovanomis savo artimiesiems?“ Žmones vis labiau apima šventinės nuotaikos. Parduotuvėse ir automobiliuose skamba kalėdinė muzika. Šventinės šviesos praskaidrina tamsiausią metų laiką.

Tačiau koks nenusakomas džiaugsmas apimtų žmones, jeigu jie iš tiesų suprastų, kieno gimimą švenčia ir ką jiems reiškia tai, kad Jis gimė.

Atrodo, ką čia kalbi, juk jau ir taip pakanka kalėdinių vaizdelių su angelais, piemenimis, Kūdikėliu, Marija, Juozapu bei trimis karaliais. Graži religinė tradicija, legenda, kurios tikrumu tikima labai paviršutiniškai. Tarsi žinome, kad švenčiame Jėzaus Kristaus gimimą, bet dėmesį labiau traukia Kūčių stalo burtai ir begalė šventinių renginių. O kur neapsakomas džiaugsmas, apie kurį savo laiške rašo apaštalas Petras?

Ar suprantame, jog švenčiame savo Gelbėtojo gimimo dieną? Jeigu Jis nebūtų gimęs, gyventume neturėdami jokios vilties. 

Liūdna, kai lieka nesuprasta, jog Kalėdos paties svarbiausio asmens kiekvieno mūsų gyvenime gimimo šventė. 

Jis prisiėmė mūsų nuodėmes ir kiekvieną Juo patikėjusį gelbsti nuo teisingos Kūrėjo rūstybės. Jam suteikta visa valdžia žemėje ir danguje. Jis teis gyvuosius ir mirusius. 

Žinia apie gimusį Valdovą bei Teisėją gąsdintų, jeigu visų pirma neskambėtų žodis „Gelbėtojas“. 

Kiekvienam žmogui reikalingas Gelbėtojas, nes visi pavergti nuodėmės.

Mes labai sunkiai suprantame, kokia baisi yra nuodėmės valdžia. Jeigu nesame pavergti akivaizdžių mus naikinančių priklausomybių – kvaišalų ar nevaldomų aistrų, manome, jog daugmaž viskas gerai ir nesuvokiame, kad atrodome kaip paskutine vėžio stadija sergantis žmogus, dar nejaučiantis savo pražūtingos ligos simptomų.

Jeigu nuodėmės valdžia nebūtų tokia pražūtinga, Dievas Sūnus neitų į šį pasaulį ir negimtų kaip vienas iš mūsų, kad savimi sutaikytų mus su Kūrėju.

Juk ir mes kitados buvome neprotingi, neklusnūs, apgauti, vergaujantys įvairiems geiduliams ir malonumams, gyvenome pilni pykčio ir pavydo, neapkenčiami ir nekenčiantys vieni kitų. Bet kai pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė žmonėms, Jis išgelbėjo mus ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo, Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu (Apaštalo Pauliaus Laiško Titui 3 skyriaus 3–5 eilutės). 

 

Bendrinti: