Tai vyko tolimoje praeityje Artimuosiuose Rytuose, Izraelio žemėje. Namų šeimininkas – gerbiamas žmogus, vardu Simonas. Pasikviesti į svečius vyrą, apie kurį sklido įvairiausios kalbos, rizikinga. Ką pagalvos kaimynai? Vieni sako, kad jis – Dievo pranašas, kiti – kad klaidintojas. Tačiau žmonės pasakoja – netoli esančiame mieste jis prikėlė mirusį našlės sūnų.
Kad ir kaip ten būtų, pranašas kartu su kitais pakviestaisiais jau prie stalo. Visi pusiau gulomis, kaip įprasta tame krašte. Nežinia, apie ką jie kalbėjosi, tačiau įvyko kažkas visiškai netikėto – į namus atėjo visame miestelyje žinoma pasileidusi moteris.
Keista, kaip ji išdrįso ateiti į garbingo žmogaus namus?
Tačiau labiausiai trikdė tai, jog atėjusi ši moteris verkdama pripuolė prie pranašo kojų, laistė jas ašaromis, šluostė savo plaukais, bučiavo ir tepė brangiais kvepalais, kurių atsinešė. Simonas buvo sutrikęs. Jam kilo rimtų abejonių, ar jo pakviestasis iš tikrųjų yra pranašas. Jeigu šis jaunas vyras iš tiesų turi Dievo suteiktų pranašiškų gebėjimų, jis turėtų žinoti, kad prie jo liečiasi amorali moteris.
Svečias, kreipdamasis į šeimininką, nutraukė jo mintis: Žmogus turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas tiek, kiek vidutiniškai uždirbtų per pusantro mėnesio, o kitas – kiek per pusantrų metų. Jie abu neturėjo iš ko grąžinti skolos. Tas žmogus jiems abiem atleido jų skolas. Pakviestasis paklausė Simono: Kuris iš dviejų labiau mylės skolintoją? – Manau, kuriam daugiau atleista, – atsakė tas.
Tuomet svečias paaiškino, kas gi įvyko iš tiesų. Ta palaidai gyvenusi moteris nepalyginamai geriau už visų gerbiamą namų šeimininką matė, kas toks yra pakviestasis. Simonas nesuprato, kad pasikvietė į svečius tą, kuriam yra skolingas ir neturi iš ko grąžinti, o nelaiminga moteris tai suvokė labai aiškiai. Gerbiamo žmogaus namuose prie stalo buvo jos Gelbėtojas, atėjęs sumokėti jos skolas.
Jis pasisuko į ją ir ištarė pačius nuostabiausius žodžius: Tavo nuodėmės atleistos. Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami.
O esantieji prie stalo svarstė: Kas jis toks, kad net nuodėmes atleidžia? (Remiantis Evangelijos pagal Luką 7 skyriaus 36–50 eilutėmis).
_64x64_9de.jpg)
