Kaip kiekvienais atkurtos nepriklausomybės metais, minime sausio tryliktąją. Ši diena iš tiesų ypatinga mūsų jaunos valstybės istorijoje. Tą tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmųjų metų dieną (o tiksliau naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją) įvyko esminis lūžis mūsų kelyje į laisvę. Taip sakydamas nenoriu sumenkinti iki tol ir po to buvusių svarbių dienų. Tačiau tą dieną turėjome jėgų bei drąsos beginkliai stotis ir išstovėti prieš ginkluotus. Patvirtinome beveik prieš metus paskelbtą nepriklausomos valstybės atkūrimą, jog ne tik skelbiame ir deklaruojame savo laisvę, bet sutinkame dėl jos aukotis.
Kai kurie iš mūsų tą naktį žuvo, palikdami neišdildomą priesaką branginti atgautą laisvę.
Tik ar paklausiame savęs, iš kur mumyse tuomet buvo ta drąsa ir vienybė? Ar mes patys sugebėjome ją savyje pažadinti, ar ji tuomet mums buvo dovanota? Jei tai buvo tik mūsų nuopelnas, kodėl nebegalime tos pačios vienybės vėl pažadinti savyje?
Kur anuomet dingo baimė ir savanaudiškas atsargumas? Juk daugelis žmonių, tą naktį stovėję prie televizijos bokšto, parlamento ir televizijos pastato, pasakoja, kad baimė buvo tarsi patraukta.
Norisi aiškiau matyti ir suprasti, jog tai buvo malonės dovana. Toks matymas žadina dėkingumą, minkština širdį ir atveria ją gyvenimui.
Kažkieno galinga ranka tomis dienomis patraukė baimę ir mūsų broliai bei seserys savo žūtimi mums iškovojo politinę laisvę. Gal kam nors pasirodys, jog toks požiūris menkina pasiaukojusius? Nieko panašaus. Atvirumas dovanotai drąsai ir priimta malonė nesumenkina jų žygdarbio.
Jeigu tam, kad atgautume nepriklausomybę, kažkam teko pasiaukoti, kas turi pasiaukoti, kad įgytume dvasinę laisvę, kad būtume išlaisvinti iš vidinio blogio? Jeigu politinė laisvė yra puiki, tai tuo labiau – dvasinė.
Tegul mūsų brolių ir seserų pasiaukojimas mums padeda pamatyti, jog kiekviena laisvė turi savo kainą, o pati didžiausia kaina yra sumokėta už vidinę mūsų laisvę.
Mums dar esant silpniems, Kristus savo metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi mirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame išteisinti Jo krauju, mes būsime per Jį išgelbėti nuo rūstybės (Apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams 5 skyriaus 6–9 eilutės).
Gabrielius Lukošius
Nuotrauka Timotiejaus Živatkausko
_64x64_9de.jpg)
