Mokinystė

Apie mokymąsi ir mokinius rašyta bei kalbėta labai daug. Kiekvienam teko būti mokiniu pradinėje, o vėliau pagrindinėje mokykloje. Tačiau neturėtume mokinystės tapatinti tik su kuria nors savo gyvenimo dalimi.

Nustoję mokytis nustojame būti žmonėmis. Gal toks teiginys atrodo per daug kategoriškas, bet pagalvokime apie savo žmogiškąją būtį. Vos atėję į šį pasaulį pradedame labai intensyviai mokytis. Tai toks aktyvus procesas, kad greitai pavargstame ir turime dažnai ilsėtis. Mokomės valgyti, įvaldyti savo kūną, girdėti, matyti, sėdėti, vaikščioti, kalbėti, suprasti ir daugybės kitų dalykų. Mokomės žiūrėdami į šalia esančius vyresniuosius, žaisdami, bandydami, patirdami nesėkmes, vykdydami tėvų ir auklėtojų nurodymus. Mokomės praustis, valytis dantis, tvarkytis kambarį, padėti buityje. Ateina laikas mokyklai, kai mokomės skaityti, rašyti, skaičiuoti, kai pažįstame gamtą ir jos reiškinius, žmonijos praeitį ir dabartį, mokomės svetimų kalbų, naudotis įvairiais įrankiais, suprasti kitus ir išreikšti save. Tuo pat metu mokomės suvaldyti savo bręstantį kūną, atrasti savo vietą tarp kitų, giliname žinias pasirinktoje konkrečioje srityje, mokomės dirbti ir ilsėtis, bendrauti ir mylėti. Daugeliui prasideda santuokos mokykla, kai kasdien tenka mokytis išgirsti ir suprasti sutuoktinį, kitokį negu tu. Labai greitai mokymosi erdvė nenumaldomai plečiasi – gimsta vaikai, ir tenka mokytis suprasti juos ir sugebėti perduoti jiems savo gyvenimo patirtį. Tuo pat metu būtina gilinti darbines kompetencijas. Augant vaikams keičiasi santykiai su jais, ir vėl tenka nesustojant mokytis – stebėti, klausyti, apmąstyti bei elgtis. O kai vaikai užauga ir patys sukuria šeimas, tenka mokytis jiems neįkyriai patarti, kai klausia, ir nelįsti su patarimais, kai neprašo. O po to – tapimo seneliais mokykla. Taigi nuolatinis mokymasis yra buvimo žmogumi dalis.

Kodėl taip yra? Nes esame sukurti būti Kūrėjo mokiniais.

Viena iš priežasčių, kodėl Dievas Sūnus įsikūnijo ir tapo žmogumi, – kad galėtų būti žmonijos Mokytojas. Tačiau tam, kad mes galėtume būti Jo mokiniais, mums reikia susitaikyti su savo Kūrėju – patikėti Jo sutaikančia auka, konkrečiu istoriniu įvykiu – Dievo Sūnaus mirtimi ant kryžiaus už mūsų nuodėmes ir Jo prisikėlimu iš mirusiųjų.

Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaitydamas žmonėms jų nusikaltimų, ir davė mums sutaikinimo žodį. <...> Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu! (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 19 ir 20 eilutės).

 

Bendrinti: