Motinystė

Manau, jog sutiksime, kad motinystė turėtų prasidėti dviejų žmonių, vyro ir moters, meile visam gyvenimui, kuri juos sujungtų abipusiam atsidavimui bei ištikimybei.

Koks vaikas norėtų, kad jo mama ir tėtis nemylėtų vienas kito, nuolat nesusikalbėtų, pyktųsi ir galiausiai išsiskirtų? Bet kokia nesantaika šeimoje žaloja vaikus. Kai mano mama ir tėtis susibardavo, momentinės nuotaikos pagauta mama prabildavo apie skyrybas ir klausdavo manęs, dvylikamečio vaiko, su kuriuo iš jų aš norėčiau pasilikti. Mano atsakymas visada būdavo tas pats – aš nenoriu, kad jūs skirtumėtės.

Motinystė mūsų mintyse neturėtų būti atskirta nuo santuokos bei šeimos. Labai skaudu, kai šeimos dūžta ir vaikams tenka augti su vienu iš tėvų. Tai priešinga sveikai nuovokai bei meilės logikai. Pagal tą logiką vyrą ir moterį meilė sujungia ir padaro tėvu bei mama, auginančiais savo meilės vaisių, gimusius vaikus.

Dar skaudžiau, kai motinystė tampa momentinės aistros pasekme. Gili vidinė nuojauta mums sako – taip neturėtų būti.

Deja, kaip dažnai tenka su tuo susidurti... Kodėl? Kas mus taip suardė, kad bandome save įtikinti, jog abipusis vyro ir moters įsipareigojimas visam gyvenimui yra praeities atgyvena, kažkoks varginantis religinis jungas. Kalbame gražius žodžius apie motinystę bei mamas, o griauname motinystės pamatus. Norime save pačius įtikinti, kad sugriuvę santykiai yra norma, nesivaldymą vadiname laisve bei pažanga.

Skaudi akistata švenčiant Motinos dieną. Ar gali būti kitaip? Ar įmanoma grįžti prie meilės bei ištikimybės visam gyvenimui? Ar mes patys esame tam pajėgūs?

Galime bandyti save apgauti – sakyti, kad mums to nereikia, ir toliau kalbėti apie nesivaldymo laisvę bei pažangą, arba sau ir kitiems aiškinti, jog savo jėgomis pajėgsime atstatyti griūvančius šeimos namus, ir motinystė vėl užims jai derančią vietą. Nei viena, nei kita nėra išeitis. Tenka pripažinti skaudžią tiesą – be Kūrėjo pagalbos patys nesugebame tinkamai pagerbti savo motinų. Motinystė yra Kūrėjo dovana. Negerbdami To, kuris ją suteikė, niekada tinkamai nepagerbsime pačios dovanos.

Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!“ (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 20 eilutė).


 

Bendrinti: