.jpg)
Sutikdami naujus metus tikimės kažko gero ir naujo. Ar tokios mūsų viltys turi kokį nors pagrindą? Tolimoje senovėje gyvenęs pamokslininkas užrašė: Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule. Jei yra kas, apie ką būtų galima sakyti: „Žiūrėk, tai nauja!“, tai jau buvo senais laikais prieš mus. Praeities įvykiai užmirštami, o ir vėliau būsiančių nebeatsimins tie, kurie gyvens po jų (Mokytojo knygos 1 skyriaus 9–11 eilutės).
Atrodytų, kad naujumo viltys visiškai tuščios. Tačiau Šventajame Rašte, kuriame užrašytos pacituotos Mokytojo mintys, skaitome ir kitokius žodžius: Ir aš pamačiau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė praėjo ir jūros daugiau nebebuvo. <...> Ir Sėdintysis soste tarė: „Štai Aš visa darau nauja!“ (Apreiškimo Jonui 21 skyriaus 1 ir 5 eilutės). Tai paties Kūrėjo pažadas apie naują pasaulį. Tiktai kada jis ateis? Kur garantijos, kad tai bus? Ar verta apie jį galvoti, pradedant naujus metus? Ar pažadėtas naujasis pasaulis kaip nors atliepia mūsų naujametinius naujumo lūkesčius?
Nors kai kam tai gali nuskambėti keistai, į klausimą atsakysiu – taip. Mes jau dabar galime turėti, o daug žmonių ir nešioja savyje to naujo pasaulio pirmuosius vaisius, kartais juntamą naujumo kvapą. Nes naujasis pasaulis jau prasidėjo beveik prieš du tūkstančius metų, kai Jėzus Kristus prisikėlė iš mirusiųjų.
Jis, būdamas be nuodėmės, mirdamas prisiėmė žmonių nusikaltimus. Savo mirtimi Jėzus suteikė galimybę nusidėjusiems žmonėms susitaikyti su savo Kūrėju. Tai, jog Kristus prisikėlė ir daugiau nebėra pavaldus mirčiai, rodo, jog atpirkimo darbas iš tiesų atliktas. Kiekvienas, kuris patiki Dievo Sūnaus atliktu darbu, atgimsta iš Dievo Dvasios. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę (Evangelijos pagal Joną 1 skyriaus 12–13 eilutės).
Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 5 skyriaus 17 eilutė).
