Kiekvienas galime savęs paklausti, ką apie save pasakytume, jeigu neatpažinę prasilenktume su žmogumi, galėjusiu suteikti neįkainojamą pagalbą. Literatūros kūriniuose gausu tokių istorijų. Įvairių pasakojimų herojai neatpažįsta didžiausios savo laimės, o tai supratę išgyvena skaudų liūdesį ar net neviltį.
Tačiau ryškiausias tokio prasilenkimo atvejis papasakotas Naujajame Testamente. Kaip tai galėjo nutikti, kad žmonės, kurie uoliausiai stengėsi tarnauti savo protėvių Dievui, kai Jis atėjo pas juos, Jo nepažino? Kai skaitome evangelijose aprašytus Jėzaus gyvenimo įvykius, dažnai būname panašūs į tuos Jo amžininkus, kurie buvo įsitikinę, kad, jeigu jie gyventų savo protėvių dienomis, nebūtų persekioję Dievo pranašų. Esame linkę galvoti, jog nesielgtume taip, kaip jie, ir pažintume bei suprastume, kad iš prastuomenės kilęs labai charizmatiškas pamokslininkas yra pats įsikūnijęs Kūrėjas.
Evangelijoje pagal Luką skaitome – vienas garbingas žmogus pasikvietė Jėzų pietų. Kai Jėzus atsisėdo prie stalo, šeimininkas stebėjosi, kad jis neatliko ritualinio rankų nusiplovimo. Mat daugelis uoliai besistengiančių įtikti Dievui izraelitų tvirtai tikėjo, jog prieš valgį nulieję rankas vandeniu tampa labiau priimtini savo Kūrėjui.
O Viešpats jam tarė: „Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nedorybės. Neišmanėliai! Argi išorės Kūrėjas nesukūrė ir vidaus? Verčiau duokite gailestingumo auką iš to, ką turite, tai viskas bus jums nesutepta (Evangelijos pagal Luką 11 skyriaus 39–41 eilutės).
Skaitydami šiuos namų šeimininkui Jėzaus pasakytus žodžius, vargu ar išgirstame gyvenimą teikiančią tiesą. Dažnai juos girdime panašiai, kaip išgirdo Jėzų pasikvietęs fariziejus – kaip įžeidimą. Tik, kadangi manomės nesą panašūs į tą fariziejų, tai mums visai patinka tas pliekiantis religinį teisuolį įžeidžiantis tonas, kuriuo patys sau įgarsiname skaitomus Kristaus žodžius.
Tačiau pagalvokime, kaip baisu yra neatpažinti kalbančio Kūrėjo ir neteisingai išsiaiškinti Jo sakomų žodžių intenciją. Namų šeimininkas įvairiais išoriniais veiksmais stengėsi būti švarus Dievo akyse, bet įsižeidė, kai Dievas jam pasakė, ką reikėtų daryti, norint iš tiesų būti švariam. Jėzus – žmogumi tapęs Dievas Sūnus sėdėjo prie to žmogaus stalo ir kalbėjo jam gyvenimo žodžius. Tegul Viešpats duoda mums juos girdėti ne kaip įžeidimą, o kaip gyvybę atnešančią tiesą.
_64x64_9de.jpg)
