Nematoma tikrovė

Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima – amžina (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 4 skyriaus 17–18 eilutės). 

Šiuos žodžius užrašė pirmame amžiuje gyvenęs žmogus. Jis gimė ir augo tradicinėje to meto žydų šeimoje ir mokėsi pas geriausius judaizmo mokytojus. Jau būdamas jaunas vyras, jis išgyveno esminį pokytį ir įsiliejo į neseniai prasidėjusį religinį judėjimą. Iki esminio lūžio jis persekiojo to judėjimo žmones, Jėzaus Kristaus pasekėjus. Tačiau patyręs antgamtinį susitikimą su iš mirusiųjų prisikėlusiu Jėzumi Kristumi, Saulius (toks buvo to žmogaus hebrajiškas vardas) pats tapo Jo pasekėju. Šiandien jį žinome kaip apaštalą Paulių.

Rašydamas Korinto miesto tikintiesiems, Paulius pasakojo apie įvairius išbandymus bei sunkumus, kuriuos jam ir jo bendražygiams teko patirti skelbiant Kristaus Evangeliją. Tai rašydamas, jis norėjo paguosti bei sustiprinti korintiečius, nes jiems taip pat teko patirti panašių sunkumų. Skaitant apie apaštalo patirtus sunkumus, tikrai neatrodo, jog tai yra lengvas sielvartas. Bent jau suprantame, kad jis turėjo su kuo palyginti. Būtent tai Paulius parodė, rašydamas apie visa pranokstančią amžinąją šlovę. Apaštalo žodžiai gali pasirodyti kaip atitrūkusios nuo žemės gražios pasakos, bet jie pasako, kokiu būdu Kristaus pasiuntinys galėjo pakelti jį ištikusius persekiojimus bei sunkumus ir kodėl, norėdamas paguosti bei sustiprinti Korinto tikinčiuosius, jis apie tai pasakojo.

Nematomas pasaulis realus, bet žmonės, besivadovaujantys savo penkiais pojūčiais ir iš to išplaukiančiomis prielaidomis, jį ignoruoja. Todėl laikini regimi dalykai tampa ypatingai svarbūs, ir, jiems nors truputį sujudėjus, užgula nepakeliamas sielvartas, nes to, į ką buvo sudėtos viltys, staiga nebelieka.

Ką daryti, kad pažintume tą nematomą tikrovę, į kurią taip tvirtai rėmėsi apaštalas Paulius? Visų pirma kreiptis į Asmenį, kuris anuomet pakeitė jauno vyro gyvenimo kryptį, į Jėzų Kristų, paaukojusį gyvybę už mūsų nuodėmes ir prisikėlusį iš mirusiųjų. O tuomet prašyti, kreipiantis į Kūrėją, kitame apaštalo laiške užrašytais žodžiais, kad Jis apšviestų mūsų širdies akis, ir mes aiškiau pamatytume, į ką Jis mus šaukia, ką suteikia ir kaip veikia mumyse, kai tikime Jėzumi Kristumi.


 

Bendrinti: