O kas gi?

Pirmasis amžius Izraelio žemėje. Trečia diena po Paschos. Pavakarė. Du vyrai ėjo keliu iš Jeruzalės. Eidami jie kalbėjosi, dalindamiesi savo liūdesiu ir giliu sielos skausmu. Paskutiniųjų dienų įvykiai sudaužė jų turėtas viltis. Pasimetimas ir sumaištis. Ką galvoti ir ką daryti po viso to, kas įvyko? O dar prieš gerą savaitę ateities perspektyva atrodė tokia aiški: Jėzus Nazarietis, jų Mokytojas, Dievo skirtasis Izraelio karalius eina į Jeruzalę, tuojau bus pripažintas Izraelio tautos vadovu ir išvaduos Izraelį iš Romos okupacijos. Bet viltys žlugo. Aukščiausia tautos valdžia Jėzų nuteisė kaip piktžodžiautoją, ir Jis buvo nukryžiuotas.

Dar neseniai net mintis apie tokią pabaigą nekilo Jėzaus pasekėjams, nors Mokytojas daug kartų jiems apie tai kalbėjo. Kokie didingi buvo Jo daromi stebuklai ir kaip giliai širdis persmelkdavo Jo žodžiai! Atrodė, jog akivaizdu, kad Jis yra Mesijas, ir senovės pranašų lūpomis ištarti Dievo pažadai apie Izraelio išvadavimą tuojau išsipildys.

O dabar liko tik buvusių vilčių duženos...

Du vyrus pasivijo ta pačia kryptimi einantis žmogus. Įsitraukę į savo pokalbį, jie net nepastebėjo, kada jis juos pasivijo ir kiek laiko ėjo šalia. Pakeleivis atkreipė dėmesį į jų liūdesį ir paklausė, apie ką jie kalbasi. Vyrai nustebo, išgirdę tokį klausimą, nes Jėzaus nukryžiavimas buvo žinomas visoje Jeruzalėje. Jie atsakė klausimu į klausimą: negi jis nieko negirdėjo apie tai, kas įvyko? Pakeleivis paklausė: „O kas gi?“ Jėzaus mokiniai jam papasakojo apie savo liūdesio bei skausmo priežastį. Tuomet pakeleivis prabilo į juos labai netikėtais žodžiais: O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi ne taip turėjo Kristus kentėti ir įeiti į savo šlovę? (Evangelijos pagal Luką 24 skyriaus 25–26 eilutės).

Jis ėmė jiems nuosekliai aiškinti, kas Šventuosiuose Raštuose pasakyta apie Kristų. Jėzaus mokinius apėmė keista savijauta. Klausantis nepažįstamojo jų širdys degė. Jie priėjo kaimą, į kurį keliavo, bet naujasis jų pakeleivis ėjo toliau. Abu vyrai įkalbėjo jį užsukti pas juos, nes jau vakarėjo.

Susėdus prie stalo, nepažįstamasis paėmė duoną, laimino, laužė ir davė jiems. Jų akys tarsi atsivėrė, ir jie atpažino prisikėlusį iš mirusiųjų Jėzų Kristų, bet Jis pranyko jiems iš akių.

Gabrielius Luko6ius