Pasiuntiniai

Pirmojo amžiaus vidurys. Romos imperija. Kiekviename didesniame imperijos mieste stovėjo kelios įvairiems dievams skirtos šventyklos – puošnūs pastatai, pagrindiniai miestų architektūriniai akcentai. Gyvenusieji tuo laiku, turėjo savo religines pažiūras, garbino vienus ar kitus dievus. Ir štai – į tokį miestą atvyko keli žmonės ir ėmė skelbti negirdėtą žinią apie vienoje imperijos provincijoje nukryžiuotą žmogų, trečią dieną prikeltą iš numirusių ir Aukščiausiojo Dievo paskirtą visų žmonių teisėju teisme, kuris įvyks Dievo nustatytu laiku, o dabar yra Jo suteiktas laikas visoms tautoms atgailauti ir atsiverti savo Kūrėjui.

Visų pirma tie žinios skelbėjai, patys būdami žydų tautybės, užeidavo į mieste esančią sinagogą ir susirinkusiems savo tautiečiams skelbdavo senųjų Šventojo Rašto pranašysčių išsipildymą. Tai, ką Izraelio Dievas daugelio pranašų lūpomis kalbėjo savo išrinktajai tautai, dabar Jis išpildė, prikeldamas iš mirusiųjų Jėzų iš Nazareto.

Dalis izraelitų netikėjo skelbiama žinia ir persekiojo žinios skelbėjus. Tuomet šie nešė žinią kitataučiams, nes Aukščiausiasis Dievas yra visų tautų Dievas.

Atrodytų, jog tai visiškas absurdas. Tautoms, kurios turi savo dievus ir tradicijas, skelbiama atgaila. Jie turi palikti savo turėtus įsitikinimus bei pasaulėžiūrą ir priimti Kūrėjo pasiuntinių atneštą sutaikinimo žinią. Visatos Kūrėjas paaukojo savo viengimį Sūnų, kad kiekvienos tautos žmogus, kuris Juo patikės, būtų sutaikytas su savo Kūrėju ir galėtų Jį pažinti.

Kilo daugybė prieštaravimų. Kodėl mes, garbinantys iš protėvių paveldėtus savo dievus, turėtume juos palikti ir priimti žydų nešamą tikėjimą? Kuo mūsų tikėjimas blogesnis už jų skelbiamą?

Tiems, kurie norėjo suprasti, reikėjo nuosekliai aiškinti, kodėl jų garbinti dievai nėra visatos kūrėjai ir kodėl praeityje žmonės nusisuko nuo juos sukūrusio Dievo bei pradėjo garbinti klaidinančias dvasias.

Tautos klaidžiojo garbindamos savo dievus, ir tik nedaugelis norėjo tai pripažinti. Didesnei daliai Aukščiausiojo Dievo pasiuntiniai atrodė kaip klaidintojai ir jų tautiškumo priešai.

Jie patys apie tai kalbėjo: esame gerbiami ir negerbiami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais, nepažįstamais ir gerai žinomais, laikomi mirštančiais – bet štai mes gyvi; esame baudžiami, bet nenužudomi, mus liūdina, bet mes visada džiaugiamės, esame skurdžiai, bet daugelį praturtiname, neturime nieko – ir valdome viską (Apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 6 skyriaus 8–10 eilutės).

Bendrinti: