Perspėjimas

 

Ar šiandien mums ką nors kalba istorija apie tvaną ir Nojaus pastatytą laivą? Galime ją vertinti, kaip tik norime, tačiau iš tolimos praeities skamba perspėjimas ir pranašiška žinia.

Skaitant Šventojo Rašto pasakojimą apie pasaulinį tvaną – Kūrėjo teismą iškrypusiai žmonijai, gali kilti įvairiausių minčių. Aišku viena, jog šią istoriją užrašė žmonės, kurie norėjo įspėti savo amžininkus bei ateinančias kartas nepaniekinti Kūrėjo įsakymų, bet dėmesingai jų laikytis.

Šis biblinis pasakojimas prasideda Kūrėjo išvada, jog kiekvienas kūnas žemėje iškrypo. Tik vienam žmogui, vardu Nojus, iš tiesų rūpėjo laikytis Kūrėjo nustatytos gyvenimo tvarkos.

Dievas prabilo Nojui ir pasakė, ką ruošėsi daryti – tvanu sunaikinti sugedusius kūrinius. Tuomet nurodė jam statyti didelį laivą, kuriuo išsigelbės jis, jo šeima ir visos gyvūnų rūšys.

Nojus pradėjo laivo statybą. Iki tvano, pagal biblinį pasakojimą, nebuvo lietaus, nes visa vandens apykaitos sistema buvo kitokia – žemę drėkino rasa. Todėl Nojus su savo kalbomis apie būsiantį tvaną amžininkams turėjo atrodyti kaip išprotėjęs religinis fanatikas.

Pabandykime įsivaizduoti žmogų, dešimtmečiais statantį medinį laivą, kurio ilgis 140 metrų, plotis 23 metrai, aukštis 14 metrų, ir laive trys vidiniai deniai. Kiekvieną kartą, kai kas nors paklausdavo, ką ir kodėl jis daro, Nojus atsakydavo, jog ateis Kūrėjo teismas – kils visuotinis tvanas, o jam įsakyta statyti laivą, kuriuo išsigelbės jis, jo šeima ir visų rūšių gyvūnai. Galima įsivaizduoti, kiek patyčių Nojus susilaukė iš savo amžininkų. Tačiau Šventasis Raštas mums liudija, jog ta diena atėjo, ir tvanas prasidėjo.

Praėjo tūkstančiai metų. Jėzaus Kristaus mokinys apaštalas Petras užrašė perspėjimą savo kartos bei ateities krikščionims: Pirmiausia žinokite, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, gyvenantys savo geiduliais ir kalbantys: „Kur Jo atėjimo pažadas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios.“ Mat jiems, to norintiems, yra paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu. Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu užtvindytas. O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai ir bedievių žmonių žuvimui (Apaštalo Petro Antrojo laiško 3 skyriaus 3–7 eilutės).

Bendrinti: