Praskleista uždanga

Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol išvys Dievo karalystę (Evangelijos pagal Luką 9 skyriaus 27 eilutė). Kai Jėzus Kristus, girdint didelei miniai, pasakė šiuos žodžius, vargu ar kas pagalvojo, kad jis kalba apie tai, kas įvyks po aštuonių dienų. Šiandien šie Kristaus žodžiai mūsų mintis nukelia į anapusybę. Ano meto žmonės galvojo apie Dievo suteiktą politinę nepriklausomybę. Jiems žodžiai Dievo karalystė kalbėjo apie žemišką tikrovę, mums – apie mistinį pasaulį.

Tačiau Jėzaus žodžiai išsipildė tokiu būdu, kurio niekas nesitikėjo.  

Izraelio žemė. Pirmasis amžius. Keturi jauni vyrai lipa į kalną, kad galėtų nuošaliai nuo žmonių pasimelsti. Tiksliau pasakius, vienas yra kitų trijų mokytojas, pasikvietęs juos eiti kartu su juo. Tai Jėzus ir apaštalai Petras, Jonas bei Jokūbas. Jam besimeldžiant, Jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė balti ir spindintys. Ir štai du vyrai kalbėjosi su Juo. Tai buvo Mozė ir Elijas, kurie, pasirodę šlovėje, kalbėjo apie Jo gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje (ten pat 29–31 eilutės).

Kai skaitome apie šį evangelijose trumpai papasakotą įvykį, vargu ar susimąstome, kokį sukrėtimą patyrė trys artimiausi Jėzaus Kristaus mokiniai. Manau, kiekvienas sutiks, kad mes matome tik labai nedidelę tikrovės dalį. Tačiau vargu ar dažnai pagalvojame, kad asmenys, apie kuriuos skaitome prieš tūkstantmečius užrašytuose tekstuose, gyvi ir šiandien.

Petras, Jokūbas ir Jonas žinojo šventuosius izraelitų Raštus. Kiekvieną šabą (septintą savaitės dieną) jie, kaip pamaldūs žmonės, būdavo sinagogoje ir girdėdavo skaitomas Raštų ištraukas. Nuo vaikystės jų šeimose buvo pasakojamos Izraelio tautos istorijos. Mozė ir Elijas buvo beveik legendinės asmenybės. 

Šiomis dienomis įvairiuose pokalbių šou dažnai būna klausiama, kokį praeityje gyvenusį asmenį norėtumėte susitikti. Tiek klausiantys, tiek klausiamieji supranta, kad tai tik svajonės.

O štai Jėzaus mokinių gyvenime tai įvyksta – jie pamato iškiliausius praėjusių laikų Dievo žmones, kurie, pasirodo, yra nepalyginamai gyvesni už gyvenančius žemėje. Bet šioje istorijoje svarbiausia tai, kad Jėzaus mokiniai išvydo Dievo karalystę – jų akyse atsimainiusį Karalių, apie kurį jiems paliudijo Kūrėjo balsas. Juos apgaubė Dievo šlovės debesis, o iš debesies pasigirdo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, Jo klausykite!“ (ten pat 35 eilutė). 


 

Bendrinti: