Paskutinę naktį prieš savo mirtį Jėzus iš Nazareto meldėsi artimiausių savo pasekėjų akivaizdoje: Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės, – kad jie visi būtų viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir Aš Tavyje, kad ir jie būtų viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu mane siuntei (Evangelijos pagal Joną 17 skyriaus 20 ir 21 eilutės). Gal tik prieš kelias valandas tie jauni vyrai ginčijosi tarpusavyje, kuris iš jų turėtų būti laikomas didžiausiu. Galėjo atrodyti, kad vienybė jiems yra nepasiekiamas idealas.
Tačiau praėjo ne daugiau nei trisdešimt metų ir apaštalo Pauliaus laiške Korinto miesto tikintiesiems skaitome: Viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną kūną, – žydai ar graikai, vergai ar laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia (Apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 12 skyriaus 13 eilutė).
Stulbinantis liudijimas iš tolimų praeities laikų. Skirtingų kultūrų, tautų ir socialinių sluoksnių žmonės „pagirdyti“ viena Dvasia, arba kitais žodžiais tariant – vieningi. Kaip tai gali būti? Negi įmanoma, kad žydų kilmės tikintieji, laikę save išrinktąja tauta ir garbinę vieną Dievą galėjo atrasti vienybę su graikais, praeityje garbinusiais daugybę dievų. Kur matyta vienybė tarp laisvų žmonių ir vergų? Kokiu būdu tai galėjo būti pasiekta?
Apaštalas Paulius į tokį klausimą atsako žodžiais „viena Dvasia“. Mums šie apaštalo žodžiai kalba, jog patys vien savo žmogiškomis pastangomis niekada nepasieksime tos vienybės, kurios paskutinę gyvenimo žemėje dieną meldėsi Kristus. Labai svarbu, kad jos trokštume ir melstumės prisidėdami prie Kristaus maldos, bet dieviška vienybė gali ateiti tik tuomet, kai visas savo pirmumo ambicijas padedame į šalį ir esame atviri dieviškai pagalbai.
Tam, kad mus sutaikytų bei suvienytų su savimi ir vienus su kitais, Jėzus leidosi nukryžiuojamas. Mums šiandien sunku suprasti Jo aukos prasmę. Daugeliui žinia apie sutaikymui pralietą kraują atrodo nepriimtinai žiauri. Tačiau nuoširdžiai tikinčius Kristaus mirtimi bei prisikėlimu Dievo Dvasia veda į vienybę, kurios patys nesame gabūs nei sugalvoti, nei pasiekti.
Gabrielius Lukošius
