503 | 2015 06 12 | Santuokos palaiminimas

Laba diena. Susituokėme. Aš lankau bažnyčią „Tikėjimo žodis“, o mano vyras - katalikas, bet jam vis labiau patinka mano tikėjimas. Giminės verčia mus „paimti šliūbą“, nes neva būsime nepalaiminti santuokoje. Ar to reikia? 
Inga, 35 m.


Ačiū jums už svarbų klausimą. Gaila, kad skaitant truputį sunku suprasti, ką tiksliai norėtumėte sužinoti: Ar reikia atlikti santuokines pamaldas katalikų bažnyčioje, kad santuoka būtų Dievo palaiminta? Ar reikia pasiduoti giminių spaudimui dėl ramybės bendraujant su jais?

Pabandysiu į kiekvieną iš šių klausimų atsakyti:

1. Ar reikia atlikti santuokines pamaldas katalikų bažnyčioje, kad santuoka būtų Dievo palaiminta? 

Romos katalikų bažnyčia moko, kad santuoka yra sakramentas (tai yra Kristaus įsteigtas ir Bažnyčiai patikėtas veiksmingas malonės ženklas, per kurį teikiama dieviška gyvybė). Todėl visiškai suprantamas jūsų giminių nerimas, nes jie yra taip išmokyti. Gaila tik, kad toks požiūris sudaro sąlygas atsirasti santuokų skirstymui į tikrąsias ir ne tokias tikras.

Mes („Tikėjimo žodžio“ bendrija) nemanome, kad bažnytinė apeiga automatiškai suteikia palaiminimą santuokai, ir santuokinių apeigų nelaikome sakramentu, nes Šventajame Rašte nerandame, kad Kristus būtų įsteigęs tokią apeigą.

Kai vyras ir moteris tuokiasi, netgi jei tuokiasi pasaulietinėje institucijoje, jie jau vykdo, dažnai net patys to nežinodami, Dievo valią, nes moters ir vyro gyvenimas santuokoje yra Dievo sumanytas nuo žmonijos istorijos pradžios. Aišku, jeigu besituokiantieji netiki ir nemano, kad jiems reikalingas Dievo palaiminimas, jie nusisuka nuo Kūrėjo ir Jį ignoruoja. Todėl tikintieji, kurie pripažįsta, jog yra Kūrėjas bei visa ko Viešpats, ne tik noriai vykdo Jo valią tuokdamiesi, bet savo prašymą Dievui išreiškia dalyvaudami santuokinėse apeigose. Tokiu būdu jaunavedžiai parodo savo pagarbą Dievui ir viešai pripažįsta, jog jiems reikalinga Jo pagalba. 

Tačiau, mano giliu įsitikinimu, nėra esminio skirtumo, kokios krikščioniškos konfesijos dvasininkas kokioje vietoje atliks šias santuokos apeigas (ar tai bus maldos namuose, ar kokioje nors koplyčioje, ar sodyboje, kur vyksta santuokos šventimas, ar kokioje nors erdvėje, kuri nėra specialiai sakrali). Svarbiausia, mano manymu, jog dalyvaujantys, o ypač jaunavedžiai, aiškiai suprastų, kad jie tai pagarbiai daro Dievo akivaizdoje.

2. Ar reikia pasiduoti giminių spaudimui dėl ramybės bendraujant su jais? 

Šiuo atveju, manau, nėra vienareikšmio atsakymo. Įmanoma elgtis ir taip, ir kitaip. Jeigu besąlygiškai kietai reikalaujama katalikiškų santuokos apeigų, greičiausiai nereikėtų pasiduoti tokiam spaudimui. Jeigu giminės išgyvena vidinį nerimą dėl jūsų santuokos, o kitokio elgesio nesupranta, iš meilės jiems ir dėl jų sielos ramybės tokia apeiga galima. Nemanau, kad tai būtų nuodėmė. Dabar, kiek teko patirti, Romos katalikų bažnyčia leidžia savo bažnyčios nariams tuoktis su kitų krikščioniškų konfesijų tikinčiaisiais ir atlieka santuokos apeigas, nereikalaudama kitos konfesijos tikinčiojo keisti savo konfesinę tapatybę.

Mums, kaip tikintiesiems, svarbu matyti ir suprasti, kad esame krikščionys ir neskirstome tikėjimo į savo ir jų. Tikime Kristumi, tikime, kad Jis mirė už mūsų nuodėmes ir prisikėlė iš numirusiųjų. Pripažįstame bendruosius krikščioniškus tikėjimo išpažinimus. Esame krikščionys, kaip ir kiti, kurie tiki išvardintomis tiesomis. Skiriasi apeigų forma, atskiros, ne pačios pagrindinės mokymo dalys, bažnyčių valdymo struktūra, reikalavimai dvasininkams, todėl ir atsiranda sąvokos „mūsų tikėjimas“ ir „jų tikėjimas“. Nors taip neturėtų būti.

Pastorius Gabrielius Lukošius

Bendrinti: