147 | 2009 05 01 I Mokymas apie išankstinį išrinkimą

Sveiki. Nesu labai „kietas teologas", nesigilinu perdaug nei į Jono Kalvino, nei į šv. Augustino, nei į Arminijaus teorijas. Visgi mane domina-glumina predestinacijos teorija arba jos patikimumas. Skaitant Evangelijas susimastyti verčia kai kurie paties Viešpaties Jėzaus (sakyčiau predestinaciniai) teiginiai. Pavyzdžiui, teiginys apie „aklą gimusį žmogų" (Jn 9, 3) ir apie „pražūties sūnų" (Jn 17,12). Glumina pati mintis, kad visgi Aukščiausiasis numatė ir surašė tarsi scenarijų kiekvieno žmogaus likimą ir kad čia jau nieko labai ir nebepakeisi. Kartais savo gyvenime tarsi pastebiu, o gal tik taip man rodosi, kad elgiuosi arba kalbu priešingai negu planavau ar mąsčiau iš anksto. Žiūrėk, kartais nujauti ar žinai kažką, kas gali įvykti ateityje meldiesi, kad taip neįvyktų, ir vis tiek tai įvyksta. Ir atvirkščiai, - tuo atveju, jeigu Biblija patvirtina predestinaciją, tai koks tikslas skelbti Evangelija, nes vis tiek, jei žmogus numatytas Aukščiausiojo, kad nebus išgelbėtas (bus pražūties sūnus), tai ar skelbsi ar neskelbsi, jis vis tiek neišsigelbės... Tada belieka tik tuščias laiko gaišimas ir tuščios pastangos skelbti Evangeliją . Gal galėtumėte ką nors patarti šiuo predestinacijos patikimumo klausimu?

Iš anksto dėkoju.

Žilvinas

38 metai

Airija



Visų pirma norėtųsi pastebėti, jog nesigilinant į Kalvino, Augustino ir kitų žymių krikščionių mąstytojų raštus, nelengva suprasti tai ką jie kalbėjo, tačiau labai paprasta jų mintis iškraipyti. Net jų pasekėjai paprastai teigia tai, ko nemokė jų mokytojai ir pamirštai tai, ką jie skelbė. Tai pasakytina ir apie predestinacijos doktriną. Redukuota ir ištraukta iš konteksto ji labai dažnai pašiepiama kaip nesusipratimas ar absurdas. Dalis krikščionių yra net įsitikinę, jog šis mokymas yra „iš velnio", kuris siekia sustabdyti Evangelijos skelbimą. Tačiau tikrai taip nėra, nes mokymas apie išankstinį išrinkimą kyla iš Šventojo Rašto (ir ne velnias yra jo autorius). Šios rubrikos apimtis ribota, todėl teks pasitenkinti tik keliomis Rašto nuorodomis. „O kuriuos Jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus atvaizdą, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. O kuriuos Jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir išteisino; kuriuos išteisino, tuos ir pašlovino" (Rom 8, 29-30). Apaštalas Paulius nedvejojo, kad patikėjusieji Jėzumi Kristumi kaip savo Išganytoju ir Viešpačiu iš anksto Dievo buvo numatyti ir net paskirti . Daiktavardinė pastarojo graikiško žodžio forma lotynų kalboje virto praedestinatio terminu, iš kurio ir kitose kalbose atsirado predestinacijos kategorija. Apaštalas Petras taip pat buvo įsitikinęs, jog Jėzus „buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą" (1 Pet 1, 20). O Paulius žengė dar vieną žingsnį, tvirtindamas, jog Kristuje sykiu buvo išrinkti visi krikščionys (Ef 1, 4). Gindamas savo apaštalystę, Paulius tvirtina, jog jai buvo paskirtas dar būdamas „motinos įsčiose" (Gal 1, 15).

Prieštaravimas iškyla tuomet, kai šiuos teiginius priešpastatome žmogaus valiai ir laisvam pasirinkimui. Filosofijoje šis prieštaravimas įvardintas kaip dieviško suverenumo ir žmogiškos atsakomybės antinomija. Oksfordo trumpasis žodynas šią kategoriją apibrėžia kaip „prieštaravimą tarp dviejų išvadų, kurios vienodai logiškos, racionalios ir būtinos". Tik jas sugretinus, iškyla prieštaravimas. Jeigu gilinamasi į kiekvieną atskirai, jokio nenuoseklumo ar absurdiškumo neaptinkame. Krikščionims reikia susitaikyti su įtampa, kurią sukelia ši biblinė antinomija. Viena vertus, Šv. Raštas teigia, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą, taigi jis turi laisvą valią ir nėra vien Kūrėjo marionetė. Kita vertus, Visažinantis Dievas iš anksto žinodamas visus kiekvieno žmogaus pasirinkimus veikia taip, kad istorija klostosi pagal iš anksto padarytus Jo nutarimus. Krikščionybės istorijos bėgyje vieni mąstytojai ir teologai buvo linkę ginti Dievo suverenumo, kiti - laisvos valios poziciją. Žinomiausia ankstyvoji kontraversija būtų laikytina Augustino ir Pelagijaus polemika. Labai karštas ginčas šiuo klausimu įvyko jau XVI a. tarp Erazmo Roterdamiečio ir Martyno Liuterio. Pastarasis, atsiliepdamas į Erazmo Apie laisvą valią, parašė Apie valios vergystę. Vėliau, XVII amžiuje, Jakobas Arminijus metė iššūkį reformuotai ortodoksijai, bandydamas naujai spręsti Dievo suverenumo bei išganančios Dievo malonės ir žmogaus laisvo pasirinkimo bei sąmoningo dalyvavimo klausimą. Tame pačiame amžiuje panaši polemika, žinoma jansenizmo pavadinimu, kilo ir tarp Romos katalikų.

Nėra abejonių, jog suvereni Dievo valia nuo seno glumina žmogaus protą. Apaštalas Paulius, padaręs išvadą, jog Dievas ko nori, to pasigaili, o kurį norį, tą užkietina (Rom 8, 18), iš karto įvardija ir galimą prieštaravimą: „Gal man pasakysi: „O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?" (Rom 8, 19). Ir pats atsako, nurodydamas žmogaus ribotumą: „Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: „Kodėl mane tokį padarei?" Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingam panaudojimui, o kitą negarbingam?" (Rom 8, 20-21). Tačiau verta pastebėti, jog turėdamas tokią suverenaus Dievo valios viziją, Paulius, aktyviau už kitus apaštalus skelbė Evangeliją visur ir visais įmanomais būdais. Akivaizdu, kad evangelizmas ir Dievo išrinkimo slėpinys apaštalui tarpusavyje derėjo. Mums tikriausiai bus kur kas sunkiau atrasti šią dermę, bet padėti turėtų štai toks požiūris. Išrinkimas išlieka Dievo slėpiniu, kurio joks žmogus iki paskutinio teismo dienos nesuvoks. Kita vertus, pavedimas liudyti prisikėlusį Kristų yra aiškiai įvardintas Dievo žodyje, taigi jis nėra slėpinys. Kai kas tai vadina, kaip paslėptą ir apreikštą Dievo valią ir nurodo štai į šią Rašto vietą: „Kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta - mums ir mūsų vaikams, kad per amžius vykdytume visus šito įstatymo žodžius" (Įst 29, 29). Mūsų aptariamu klausimu apreikšta Viešpaties valia yra ta, kad Evangelija būtų paskelbta visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms (Mt 24, 14). Tačiau taip pat iš anksto žinome, jog ne visi patikės (Rom 10, 8). Kuriuos žmones konkrečiai Dievas yra pasirinkęs, išlieka dideliu slėpiniu. Tačiau, negi vien dėl šios priežasties neturėtume kalbėti kitiems apie Kristų?

Pastorius Giedrius Saulytis




Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas