339 | 2011 08 01 | Naujojo Testamento pranašai

Norėčiau sužinoti, kokia yra Jūsų nuomonė apie pranašus? Kaip Jūs manote, ar gali šiais laikais būti tikrų pranašų? Jei ne, kodėl? Jei taip, kodėl?

Ačiū.

Vilnius




 

Sveiki, pranašų tarnavimas buvo ypatingai svarbus Senojo testamento laiku. Apaštalas Petras rašo: „Šito išgelbėjimo ieškojo ir kruopščiai jį tyrinėjo pranašai, kurie pranašavo apie jums skirtąją malonę. Jie tyrinėjo, kurį ir kokį laiką skelbė juose esanti Kristaus Dvasia, iš anksto nurodžiusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę. Jiems buvo apreikšta, kad jie ne sau, bet mums tarnavo tuo, kas dabar pranešta jums per tuos, kurie paskelbė Evangeliją Šventąja Dvasia, pasiųsta iš dangaus; į tai trokšta pažvelgti angelai" (1 Petro laiškas 1, 10-12).

Naujojo Testamento laiku, vėlgi, anot Laiško hebrajams autoriaus, Dievas daugiausiai kalba per savo Sūnų Jėzų Kristų ir per apaštalus jo paskelbtą mokymą, užrašytą Biblijoje, Naujajame testamente: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius" (Hebrajams 1, 1).

Tačiau tikrai negalima užmerkti akių į tai, kad Paulius ir kiti Naujojo Testamento autoriai kalba apie pranašų tarnystę bažnyčioje (Ap. darbai 13, 1; 15, 32; 19, 6; 21, 9; 21, 10-11).

Paulius rašo, kad būtent Dievas paskyrė šias tarnystės dovanas bažnyčioms ugdyti: „Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui, kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko" (Efeziečiams 4, 11).  „Ir šiuos Dievas paskyrė bažnyčioje: pirma - apaštalais, antra - pranašais, trečia - mokytojais; po to - stebuklai, paskui - išgydymų dovanos, visokia pagalba, vadovavimai, įvairios kalbos" (1 Kor 12, 28).

 Taigi negalėtume teigti, kad pranašų bažnyčioje būti negali. Tik jų tikslas yra ne pranašauti ateitį, bet greičiau padrąsinti, paraginti, pastiprinti bažnyčią: „Judas ir Silas, būdami pranašai, gausiais žodžiais skatino ir stiprino brolius" (Ap. darbai  15, 32). „Bet kas pranašauja, tas kalba žmonių ugdymui, paraginimui ir paguodai. Kas kalba kalbomis, pats save ugdo, o kas pranašauja - ugdo bažnyčią" (1 Kor 14, 3-4). „Nes jūs visi galite vienas po kito pranašauti, kad visi pasimokytų ir visi būtų paguosti" (1 Kor 14, 31).

Pranašavimai ir pranašystės nėra tai, kuo mes aklai turime sekti. (Beje, pavyzdys - neįvykusi pasaulio pabaiga gegužės 21 d., skelbta vienos iš bažnyčių JAV).

Rašydamas tesalonikiečiams, Paulius moko juos, neniekinti pranašavimų, bet ir nesilaikyti jų aklai neištyrus: „Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir to, kas gera, laikykitės" (1 Tes 5, 20-21).

Rickas Joyneris savo knygoje „Pranašo tarnavimas" rašo, kad Dievas savo bažnyčiai paliko ne tik knygą - Bibliją, bet pažadėjo ir atsiuntė Šventąją Dvasią, kuri mus mokys, ves į tiesą, praneš, kas dar turi įvykti.  Taigi ir pranašų tarnavimas turi vietą.

Klausėte, ar gali šiais laikais būti tikrų pranašų. Taip, gali būti ir tikrų, ir netikrų. Čia vėlgi norėtųsi pabrėžti užrašyto Dievo žodžio svarbą. Būtent Dievo žodis turėtų būti etalonas pranašystėms ištirti. Jau pats žodis apie Kristų ir Jo liudijimas, anot Jono, yra pranašystės dvasia (Apr. Jonui 19, 10), o Naujasis Testamentas ir tuo pačiu visa Biblija baigiasi perspėjimu: „Aš sakau kiekvienam, kuris girdi šios knygos pranašystės žodžius: „Jeigu kas prie jų ką pridės - Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų. Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių - Dievas atims jo dalį iš gyvenimo knygos ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje" (Apr.  Jonui 22, 18-19).
Tokie būtų mano pamąstymai.

Su pagarba,
pastorius Gintautas Gruzdys

 



Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas

Bendrinti: